Let the journey begin. Again

Kažkas neseniai manęs užklausė, kiek man metų. Aš net nesusimasčiusi žiojausi atsakyti, kad kokie 27 ar 28. Tada pati nustebau supratus, kad iš tiesų vos 22…Toks jausmas, kad per praėjusius metus pasenau (o gal užaugau?) dešimtmečiu. Susikroviau tokį patirčių bagažą, kurio galbūt net nereikėtų, bet juk ne pats renkiesi pamokas ir patirtis, kurias tau pateikia gyvenimas, tiesa?

Keistas tas pasaulis. Vieną rytą gali Londono centre užsigerti pusryčius šampanu, o tos pačios dienos popietę riogsoti ant savo metais apaugusios sofutės Vilniuje.. Sekmadienį Bosforo sąsiaurio pakrantėje valgai mėgstamiausią picą ir brauki paskutinę juoko ašarą su mylimiausia drauge, o pirmadienį bėgte lėki į TSPMI pristatinėti bakalaurinio. Negali užmigti paskutinę naktį, nes žinai, kad šalia gulinčiojo, ko gero, niekada nebepamatysi, tačiau po kelių mėnesių likimas iškrečia pokštą ir nubloškia abu į tą pačią šalį, tam pačiam vienam savaitgaliui. Žmonės visada visur ieško prasmių ir atsakymų. Deterministai, ko gero, pasakytų man, kad visi šie įvykiai yra tarpusavyje susiję, vienas kitą sąlygojantys ir vedantys prie vieno tikslo. Iš anksto nulemtų veiksmų grandinė nuo pat gyvenimo pradžios vedanti tave ten ir niekur kitur. Niekas nenutinka veltui, tam visada yra priežastis. Nežinau, kodėl, tačiau aš labiau linkusi tikėti atsitiktinumo teorijomis. Galbūt todėl, kad mano pačios gyvenimas vienas didelis chaosas, be jokios aiškios krypties ar tikslų. Ir net pamėginus juos išsikelti labai greitai tenka susipažinti su gyvenimo parengtais iššūkiais, kurie vieną po kito sugriauna planus ir priverčia sankryžoje pasirinkti visai kitą kelią nei buvau suplanavusi. Bandau nustoti ieškoti prasmių, atsakymų ir tiesiog iš visų jėgų stengiuosi išnaudoti viską, ką gyvenimas dovanoja. O dovanoja daug.

Tiek daug prisiminimų, nemigo naktų, pokalbių pakeitusių mano pasaulėvoką. Nuo tos kiekybės man kyla baimė, jog galiu ką nors svarbaus ir brangaus pamiršti. Nauji prisiminimai keičia senus. Bet kartu argi nenuostabi mintis, kad visa kas geriausia vis dėl to dar tik priešaky? Ir vis gi šalia visų įspūdžių, atmintyje užfiksuotų kraštovaizdžių, po mėnuliu tyliai miegančių miestų,  išpiltų vyno taurių, nosį jaudinančių ir gomurį glostančių patiekalų, tylių šnabždėjimų į ausį, apkabinimų, priverčiančių nustoti kvėpuoti,  svarbiausiu dalyku išlieka kelionėje sutikti žmonės. Aš vis dažniau susimąstau, galbūt visata iš tiesų kovoja tam, kad dvi sielos sutiktų viena kitą? Nes pripažinkit, kai kurie dalykai tikrai yra per daug keisti ir neįtikėtini, jog būtų galima juos vadinti paprasčiausiu atsitiktinumu.

Mane neramina dar vienas dalykas. Kas kart grįžus namo apima keista nesavumo būsena. Atrodo, jog ne tik kambarys ar namas tampa man per ankštas, bet net ir miestas ar visa šalis. Jaučiuosi kaip tuose fantastiniuose filmuose kuomet į spąstus patekęs veikėjas beviltiškai bando priešintis link jo iš visų pusių sparčiai artėjančioms sunkiasvorėms sienoms. Būtent dėl šios priežasties negaliu daugiau nei kelių mėnesių išsedėti vienoje vietoje. Tai jau tapo kažkokia liga, paranoja. Mano narkotikas yra tas jausmas, paliekant dar vieną gyvenimo stotelę.  Suvokimas, jog niekada daugiau nematysi savęs tokios kokia buvai būtent čia, būtent tuo metu, nes daugiau niekada tokia nebebūsi, jokiomis kitomis aplinkybėmis. Nerimastingai sėdėdama lėktuvo salone atrodai kaip visiška idiotė, bandydama paslėpti tą kvailą šypseną sukeltą prisiminimų. O tada paprasčiausiai grįžti į nusistovėjusį, lėto tempo gyvenimą. Taip. Išgyveni pasakas, prisilieti prie stebuklų ir po to esi priverstas grįžti prie mirtingiesiems įprastų dalykų: namų ruošos, atsibodusių studijų, nespalvoto gyvenimo ir aplinkui vis niurzgančių žmonių.  O mintys beprotės – visai juk ne čia! Jas tvindo naujos idėjos ir žinios, o palaikydama ryšį su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių kaupia informaciją apie jų gyvenimą ten. Ten kažkur už Atlanto ar kitoje Viduržemio jūros pusėje. Kokia neteisybė, kuomet tavo fizinis kūnas priklauso ne tai pačiai erdvei, kuriai priklauso mintys.

Vėl ir vėl naujos idėjos temdo šviesų protą, o pirštai mikliai naršo internetinius pigių lėktuvo bilietų portalus. Šįkart bilietas – į vieną pusę. Daugelis kartoja, kad man jau pats metas “surimtėti“ ir “atsakingai žvelgti į gyvenimą“. Suprask – susirasti geručiuką darbučiuką ofisiuke, 8:00-17:00, gal net būsto paskolą pasiimti ir ramiai nusėsti vienoje vietoje laukiant statistinio jaunikio… Panašu, teks eilinį sykį visus nuvilti. Nors pripažįstu, kad mano blaškymaisi po pasaulį vargina, tačiau aš turiu rasti tą vietą. Tą vienintelę, kur norėtų atsigulti mano širdis. Ten, kur kūnas nurimtų, o protas užkaistų. Ten, kur galėčiau kasdien kvėpuoti laisve – minčių, darbų, svajonių, kūrybingumo. Praeitas dar vienas gyvenimo etapas – uždėjau štampą ant studijų TSPMI. Ir šią akimirką manęs jau niekas nebelaiko, kelias atviras į visas keturias pasaulio puses. Įdomu, ką šįkart atneš mano kelionė. Juk žinau, kad tik dideliuose miestuose nutinka didelės istorijos.

B.

O šituos buvau įsimylėjusi visą paauglystę ir daugiau. Kažkaip vėl atradau:)

That’s what happens. You let people in and they destroy you

Kai nori būti geresniu, kai paskutinis vardas prieš užmiegant yra tapatus pirmai minčiai atsibudus ryte. Kai nori su visu pasauliu dalintis savo džiaugsmu, kai gali nuversti kalnus. Kai pamiršti visus draugus ir anksčiau mėgiamas veiklas, nes atrodo, kad ir taip neužtenka laiko dienoje praleisti pakankamą kiekį minučių su tuo pačiu žmogumi. Kai savęs atiduodi daugiau nei imi atgal. Kai kiekvieną laisvą sekundę išnaudoji ateities scenarijų kūrybai, kur viskas žėri ir blizga balta spalva, kvepia karamele, naminiais sausainiais, gardžiu raudonu vynu ir jaukumu sklindančiu nuo šalia esančiojo. Kai nakties tyloj gali prigludęs klausyti sprataus kitos širdies plakimo. Galiausiai kai šypsaisi kaip idiotas be jokios priežasties, nors ta priežastis pamažu tampa svarbiausiu dalyku gyvenime. Man atrodo, kad visa tai yra vadinama tuo žodžiu iš M raidės, kurio aš nenaudoju. Ir jis toks paprastas ir aiškus, kur nereikia jokių išvedžiojimų ir interpretacijų. Arba M, arba ne ir viskas. Bet tik ne man. Juk gyvenime ir taip dar mažai dramų, negandų ir nuopuolių, tad kodėl gi neuždėjus vyšnios ant deserto viršūnės?

Gal gali man kas nors atsakyti, kokią definiciją pritaikyti visiškai priešingam jausmui. Kuomet diena iš dienos jautiesi blogai, purvinai ir kenksmingai. Kuomet nenori su niekuo dalintis savo paslaptimis, ką čia paslaptimis, nenori su niekuo net kalbėti. Kai nuolat save grauži. Kai žinai, kad jokia ateitis neegzistuoja ir kiekvienas kartas yra lygiai toks pats pirmas kaip gali būti ir  paskutinis. Kai visais įmanomais būdais bandai susirasti kuo daugiau prasmingos veiklos, nors trumpam išplaunančios minčių nuosėdas. Kai vegetuoji ištisas dienas, vardan kelių trumpų minučių, kurių metu saulė nešviečia, muzika negroja ir nėra baltos spalvos. Kai net pradedi mąstyti, kad gal reikėtų į bažnyčią nueiti, nes atrodo, jog tai vienintelis fizinis vakuumas, kuriame galbūt galėsi nors trumpam ištrūkti iš savo minčių kalėjimo ir nurimti. Kai nėra jokios kitos išeities kaip tik išlaukti kol istorija pasikartos ir oro uosto grindimis stipriai spausdama vilksi lagaminą dar vienos pabaigos link.

Artimiausias ir labiausiai tinkantis žodis – priklausomybė. Pasirodo, kad vieni žmonės geria, kiti rūko, treti svaiginasi įvairaus plauko tirpalais, viralais ir piliulėmis, bet be viso to dar gali būti ir priklausomybė nuo žmogaus. Kai dingsta visa garbė ir išdidumas, kai net nebebandai taikstytis su neteisybe, kai pagaliau vieną kartą gyvenime kažkas sugeba be spynų užrakinti narve. Ir blogiausia, kad viską puikiai supranti,  bet nė nebandai to sustabdyti, nė nesipriešini. Kasdien maitini save skausmu ir melancholija, tačiau tuo pat metu turi jaustis gyvas. Kai užuot buvęs geresniu žmogumi nori skaudinti, keršyti ir taip toliau grimzti į beprotybę. Kai mintyse kuri ne ateities scenarijus, bet kapstaisi po praeitį tikėdamasis atrasti bent kokius nors logikos trupinėlius, galinčius paaiškinti nenormalų elgesį. Aišku tik viena – priklausomybes reikia gydyti, kol jos galutinai neusgniuždo. Bėda ta, kad dažniausiai neaišku kaip smarkiai progresavusi liga, kol nepradedi gydytis. Stadija, pasirodo, tokia, kad viskas ką gali padaryti tai tik susitaikyti ir laukti, kol bus palinkėta gero skrydžio.

Turbūt tiesa, jog  pirmo karto nebepakartosi. O mano gyvenime kaip visada dimensijos šlykščiai prasilenkia viena su kita – tiek laiko, tiek vietos. Svarbiausia žinau už ką to nusipelniau. Buvo metas, kai šaltu veidu sudaužiau kažkieno svajonę. Paprasčiausiai – what goes around, comes around. Ir artėja naujas, juodas ir sunkus metas – laikotarpis, kurio metu reikės atrasti nežmoniškai daug jėgų atsitiesti. Reikia ieškoti naujų krypčių ir kuo greičiau sprukti kur nors. Juk tai viskas ką sugebu visada padaryti – pabėgti.

Man nesuvokiama kaip vienas ir tas pats žmogus gali priversti tave šypsotis kaip beprotę ir kartu klampinti į giliausią liūdesio ir neapykantos liūną. Kai viskas pagaliau išsipainioja aš įrašau dar vieną vardą į nebelankytinų žmonių sąrašą. Deja, bet greitai paprašysiu pažado ir turėsi man prisiekti niekada nė nebandyti daugiau manęs paliesti. Net mintimis.

Aš taip pavargau laukti. Laukti kol pasaulis taps geresnis, kol žmonės nustos lenkti nagus tik į save, kol atrasiu save, kol nustosiu blaškytis tarp kraštutinumų, kol žmonės darys gerus darbus, nesitikėdami nieko atgal, kol šypsenos nusvers ašaras, kol sočių bus daugiau nei alkanų…

Bet jeigu kas paklaustumėt, kaip gyvenu, atsakyčiau, kad gerai. Visada taip sakau. Dar visada priverčiu žmones juoktis. Ir beto visi galvoja, kad aš labai drąsi. Nesakysiu, kaip yra iš tiesų. Šiandien kolkas žinau tik vieną – myliu Stambulą, su visais jo grožiais ir bedugnėm, į kurias krentu. Šitas miestas per metus man davė tiek, kiek jokia mokykla ir universitetai niekada neduos. Bilietas jau kišenėj, tad įnirtingai eikvoju paskutinius šansus paglostyti šitą deimantą.  Saulė kartais vis dar pabučiuoja sustabarėjusią odą, o Naujuosius sutiksiu tarp tiltų juosiančių Bosforo sąsiaurį. Viskas taip kaip kažkada svajojau. Na, beveik.

B.

Mano šių metų atradimas:))

vakarėliai ir stogai..

tai kažkaip visi kartoja, kad į turkę panašėju..

tai vis gi buvau..nepadėjo

Getting drunk on dreams and then choking on reality

Kartais svarstau, kiek toli gali eiti žmogus vardan savo laimės. Ar iš tiesų egzistuoja kokios nors ribos, žyminčios liniją, kurios niekada neperžengtum? Kiek gyvenimų esi pasiryžęs sugriauti vardan savojo? Ar egzistuoja skaičius žmonių, kuriuos galėtumei įskaudinti dėl savo šypsenos? Ar iš tiesų svarbiausia daryti tai, kas verčia jaustis laimingu ir nekreipti dėmesio į aplinkybes? Ar verta užsimerkti prieš realybę ir skęsti saldžiam mele. Tokiam saldžiam ir klampiam kaip medus, kurio konsistencijai sunku priešintis nors ir stengiesi iš visų jėgų. Kiek daug gali leisti sau išprotėti? Užsibarikaduoti savo urve, nekontaktuoti su išoriniu pasauliu ir tais, kuriems rūpi, nes tiesiog nenori, kad jie temptų tave iš to lipnaus medaus. Nenori, kad kažkas tave gelbėtų ir trauktų iš vandens, nepaisant to, jog jauti, kad tuoj uždusi ir paskęsi.

Kiek sykių leisi subadyti širdį? Gal tol kol nieko nebejausi? Ir taip žodis po žodžio išriši sakinius, tekstus, mintis, galiausiai tai – ko neturėjai žinoti.  Visą gyvenimą karštligiškai kovoju už teisybę tik šis kartas kitoks. Neapsikenčiu kai skriaudžiami kiti, bet galiu nuolankiai ir aklai stovėti prieš tuos, kurie negailestingi man.  Visada žinau, kad nebus to, ko negalėsiu pakelti ir išgyventi. Nesvarbu per kokį mėšlą tenka praeiti, ta kelionė, kad ir kokia ilga bei sunki, vis tiek anksčiau ar vėliau pasibaigia. Bet šįkart klausimas ne tik kiek leisiuos būti trypiama pati, bet taip pat kiek trypsiu kitus.  Kartais skaudūs išgyvenimai taip ir nevirsta į jokias pamokas ar patirtis..kartais tai tiesiog skausmas ir viskas, be jokios išliekamosios vertės.

Niekaip nesuvokiu kaip galėjau leisti viskam atsitikti ir taip meluoti sau. Nuo pat pradžių žinojau kas bus ir nuoga oda ėjau tiesiai į ugnį. Baisiausia, kad net ir žinodama visas baigtis, visas tikimybes ir rezultatus – milijonus kartų daryčiau tą patį. Kartočiau ir kartočiau kol imtų svaigti galva ir netekčiau sąmonės. Nebeatpažįstu savęs. Pasidavusi gyvenimui ir sulaužiusi visus savo tabu, rašau tragikomediją, nes džiaugsmo ir skausmo ašarų po lygiai kiekvienoje svarstyklių pusėje.

Gal iš tikrųjų jokios ribos neegzistuoja? Gal  iš ties nėra jokių suvaržymų išskyrus tuos tavo galvoje? Tuos, kurie vadinami sąžine, kaltės jausmu ir kuriems leidi tave kontroliuoti. Be to, kita vertus per ilgai elgiausi gerai. Gal pats metas leisti sau paslysti? Na taip, kaip kiti leidžia sau, o vėliau pasako „atsiprašau“ ir nebeatsuka laiko atgal. Bandau save, ekspermentuoju kiek toli galiu eiti. Kolkas esu toliausiai kiek teko būti ir nežinau kaip dėl to turėčiau jaustis. Žinau, kad dušiu į milijonus gabalėlių, bet  A. sakė, kad šviesa gali šviesti tik pro suskaldytas širdis.  Ir galbūt iš to nesigaus nieko gero, tačiau bandymas bent jau patikrinti ar iš to gali kažkas išeiti, bus geriausias dalykas gyvenime.

B.

If you could keep one memory, what would it be?

Aš grįžau. Bėda (?) kad ne ten, kur visi laukė. 

Vieni juokiasi, kiti verkia – visus suprantu, šiltai apkabinu ir apglėbusi savo sunkiasvorį lagaminą jau kažkelintą sykį peržengiu oro uosto vartus. Amerika buvo stipri mokykla, kurios pamokos lydės mane dar ilgai. Mokiausi ne tik psichologijos, turizmo, etikos, kalbos, bet ir savianalizės, pakantumo, tolerancijos, ištvermės, o svarbiausia ir man labiausiai reikalinga – atsipalaidavimo ir susitaikymo. Visi kam rūpi girdėjo mano istorijas iš “svajonių šalies“  jau tiek kartų, kiek įmanoma papasakoti per vieną savaitę. Džiaugiuosi, jog šiaip ne taip suspėjau aplankyti visus, kuriuos norėjau. Jaučiu kaip jų palaikymas ir šiluma apgaubia mane ir lydi per visus sunkumus.

Vis dar kolekcionuoju akimirkas ir patirtis. Gyvenimas trumpas, o kolekcija – ne. Anksčiau galvojau, kurį išgyvenimą pasirinkčiau dar kartą. Pamenat kaip sakiau, kad susikrausiu lagaminą ir lėksiu, deja, ne ten kur protas veda? Pati nelabai suvokiu kaip taip sugebėjau, bet šiuo metu sėdžiu mažame cokolinio aukšto kambarėlyje Stambulo centre. Turiu lygiai tris stalčius, vieną pripučiamą čiužinį ir nė vieno stalo. Dar turiu sutartį 4 mėnesių praktikai viename prestižiškiausių šalies universitetų. Gal ir atrodo nedaug, bet jaučiuosi labai laiminga. Net pačiai baisu tai sakyti. Šįkart jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš beveik du metus, kuomet nusileidau šitoj paslaptingoj žemėj su didžiule baime širdy. Šįkart žinau ko noriu, žinau, ko tikėtis, ko siekti, su kuo nė nesileisti į kalbas ir į kurią metro stotį eiti. O tai jau labai daug.

Vis dar daug ko nesuprantu, bet tam ir mokausi. Vienas žmogus privertė pagaliau daryti tai, ką pati kitiems kartoju visą gyvenimą, bet taip ir nesugebu išsiugdyti jausmo sau. Ėmiau ramiai kvėpuoti, neplyšti į šimtus dalių, kai kas nors nėra 100% tobula, kai lieka neišlygintų raukšlių rūbuose, kai šiek tiek nutrupa tušas, kai ne visiškai pasiseka sugalvoti gerą bakalaurinio temą, kai neaišku, ar pavasaris bus toks kaip ir visiems. Negalvoti apie kažkokią tikėtiną juodą dieną ateityje, nes juk kol kaupi visus resursus numanomiems sunkumams, nėra kada pamatyti, kad pagaliau išsilaisvinai iš vergovės, draugai myli ir nauja suknelė taip puikiai tinka. Nereikia savęs taupyti, varžyti ir kaupti visko geresniems laikams. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų,  svarbiausia yra čia ir dabar. Nes visko buvo ir bus dar daugiau. O nostalgija yra mažas šlyktus jausmas bandantis įrodyti, kad kažkas iš tikrųjų buvo geriau nei tuomet atrodė. Va tada ir prasideda savigraužos ir norai atsukti viską atgal.

Naktim smilksta nedorieji dūmai ir krenta kortos. Kažkodėl nepaisant to kokio amžiaus esu, kokioj šaly tuo metu gyvenu ir kas buria mano ateitį, visuomet krenta lygiai toks pats likimas. Gal jau pats metas pradėti tikėti?

Ne visiems gyvenime yra suteikiami antri šansai, antros progos pakeisti tai, kur anksčiau klydo, tad ko gero, nevertėtų šitų šansų švaistyti? O kaip tausoti, kaip taisyti, jei viskas ko labiausiai nori tai kartoti tas pačias beprotiškas klaidas, suteikusias tiek daug malonumo? Ar būtinai antri šansai yra aliuzija į kitokį poelgį, į suteiktą galimybę kažką pakeisti? O jei jie skirti tam, kad išgyventume tas pačias netikrai nuostabias akimirkas, žinodami, kad vėliau vis tiek skaudės. Ar kartočiau? Kartočiau. Tikiu, kad niekas gyvenime veltui nenutinka ir jei dabar esi ten, kur esi, vadinasi tam yra priežastis.

Bėda ta, kad ne visada, o dažniausiai niekada, gyvenimas nesusiklosto taip kaip norėtumei ar tikėtumeisi. Ypač man. Brendu į tą pačią tamsią upę dar kartą, nors dar nespėjo nudžiūti kojos nuo pastarojo. Vakar verkiu, šiandien šypsausi, o rytoj – koks nors naujas netikėtumas. Ir vis tiek kartais verta paaukoti viską (nors ne tiek daug ir turiu) vardan tų trumpų akimirkų.

Pamažu matau, koks iš tikrųjų pasaulis mažas. Ne tiek jau ir daug tarp Vilniaus, Stambulo, Lisabonos ir Londono – tik kelios savaitės laukimo ten, arba čia. Tačiau mano alkis kelionėms nemažėja ir vienintelis dalykas, kurio bijau tai, kad taip ir nespėsiu pamatyti visų nuostabių žemės kampelių. Negaliu nustoti kvėpuoti jausmu miesto, kurį lankau pirmą kartą. Liesti nepažintų namų sienas, akimis glostyti kraštovaizdžius, jausti vis kitokį jaukumą ir absoliučiai mėgautis įvairiausių bei keisčiausių žmonių kompanija. Man atrodo, kad niekada negalėsiu.

Viskas ko šiuo metu reikia – tai dozė gero miego ir kantrybės vienai savaitei. Sakė bus siurprizų.

Laikykitės. Juk žinot, kaip myliu.

B.

Ir kaip visada šiek tiek retrospektyvos… tiek sau, tiek kitiems linkiu, kad jų gyvenimas būtų bent jau tiek geras, kokį jie vaizduoja šituose paveiksliukuose:)))))

 

 

 

 

 

 

 

Men and the city

Pastaruoju metu, absoliučiai 100 procentu fiziškai iškraudama savo kūną, ieškau atsipalaidavimo labiau dvasiniuose reikaluose. Tai reiškia, kad praleidžiu nemažai laiko diskutuodama ir filosofuodama ne tik su savimi, bet ir su tais, kurie man verti pašnekesių. Su A. daugiausia šnekam apie keliones. Buvusias ir planuojamas, apie išgyventus potyrius, naujų kultūrų pažintį ir tą jausmą, kuomet esi visiškai svetimame mieste. Kiek visa tai daug duoda pažinties. Daug daugiau nei bet kokie mokykliniai vadovėliai kartu sudėjus. O potyriai, kuriuos išgyveni, palieka rėžį visam gyvenimui. Taip diskutuodama ir mąstydama apie tai, kiek nemažai teko patirti per savo trumpą gyvenimą, padariau klasifikaciją miestų, kurie mano gyvenimą nušvietė visiškai kitokia jausmų palete.

Pirmiausia visada egzistuoja miestas – gimtieji namai. Į tokį miestą visada norisi sugrįžti, aplankyti. Ten jautiesi saugiai ir patogiai, niekas tavęs nevaržo ir netrikdo. Ten taip pat gausu gražių jaunystės prisiminimų, pačių tyriausių akimirkų ir daug pirmų kartų, kurie savaime yra įsimintini. Tai miestas, kuriame kažkada daugelis norėjo, kad liktumei, kad nepabėgtumei, nes viską kurti ir statyti gyvenimo pamatus ten buvo daug lengviau. Į šį miestą nejučia sugrįžti dar ir dar. Kartais sąmoningai, tikslingai, o kartais tiesiog vedina ilgesio. Vis gi tai vieta, nuo kurios niekada taip ir nesugebėsi savęs atriboti ar juolabiau jos užmiršti.

Dar yra miestai – uostai arba laikino apsistojimo vietos. Tai tarsi tarpinės stotelės, kuomet stengiesi pabėgti iš ten kur blogai, kur nors be tikslaus pavadinimo. Tokiuose miestuose apsistojama labai trumpam. Dažnai jie būna patogūs ir gana nebrangūs pragyventi. Kartais net simpatiški savo stiliumi ir architektūra. Tačiau visuomet žinai, kad tai labai laikina ir nusprendusi nebetrukdyti kelionės ilgaainiui juos palieki, apturėjus keletą nuostabių, kartais nepamirštamų akimirkų. Ten visada esi laukiama, nes juk tai uostas – laivai atvyksta laikinam prieglobsčiui nuo audrų ir išvyksta tą pačią akimirką joms pasibaigus.

Trečioji miestų kategorija tai ta, kuri dažniausiai patenka į atostogų maršrutą. Tai nuostabūs miestai, be proto gražūs ir neįprasti. Tau visuomet atrodo, kad norėtumei tokiame gyventi, tačiau pabuvusi ilgiau supranti, jog tai neįmanoma. Dažnai tu paprasčiausiai negali sau to leisti. Šie miestai tai salos ir pakrantės, žydra jūra ir spalvingi kokteiliai, baltas smėlis ir kaitri saulė. Tu visada apie tai svajoji, bet niekada to negausi. Gali tik prisiliesti, pajausti, užuosti ir kartą paragauti. Bet tik tiek. Jie nepasiekiami ir tolimi, labiau primenantys svajones, o ne tikrą gyvenimą. Gražūs ir blizgūs išore, jie iš tikrųjų netinkami tavo tapatybei, bet nepamirštamiems nuotykiams ir nuodėmėms, apie kurias niekas niekada nesužinos – pats tas.

Galų gale ketvirtoji miestų kategorija – tai tie, kuriuose apsistojame. Pilni negandų ir klaustukų. Visada nepastovūs ir klibantys, juos nuolat reikia remontuoti ir puoselėti. Įdėti be proto daug pastangų, kad galėtumei gyventi ir kurti ateitį juose. Bet šie miestai ypatingi, nes prakeliavus visus anksčiau vardintus, tu vis dėl to nusprendi apsistoti būtent čia. Čia jauti ramybę ir susitaikymą, čia gali suderinti darbą ir šeimą. Čia šalia yra draugų ir visiškai nepažįstamų, priklausomai nuo to, ko tą akimirką norisi labiau. Čia pagaliau atrandi vidinę laimę ir laisvę, nes nebereikia tampyti lagaminų ir svarstyti, kas bus toliau. Čia esi laiminga.

Sudėliojus visas šias kategorijas supratau vieną dalyką. Egzistuoja paralelė tarp miestų ir vyrų.

Gimtasis miestas – tai pirmoji meilė. Jo niekada neužmirši ir vos tik pasitaikius tinkamai progai, tikrai neatsisakysi nors trumpam pulti į glėbį. Visada jam jausi nostalgiją ir nepaaiškinamą trauką, nes tai jis tas, kuris atvėrė duris į visiškai kitą pasaulį, naujus potyrius ir išgyvenimus, kurių anksčiau nepatyrei. Jis visada jaudins ir kartu vers jaustis absoliučiai ramiai, nes pasitikėjimas tokiu žmogumi begalinis. O kai po daugelio metų kas nors paklaus, tik kukliai nusišypsosi nuleisdama akis, prisiminus kaip viskas buvo tikra ir nekalta. Čia – kaip namie.

Miestai – uostai, tai tie pas kuriuos vis sugrįštam. Vienokiu ar kitokiu būdu, visada atrandam kelią pas juos vėl ir vėl, o gal kelias atranda mus. Viskas trunka taip trumpai, tarsi koks sanatorinis seansas. Dažnai jiems tenka atlaikyti pyktį ir neviltį, kurią įžiebia visiškai kiti žmonės. Nepaisant to, jie visuomet išskėstomis rankomis priima ir kantriai klauso istorijų apie kitus aplankytus miestus. Daugiau nei draugai, bet mažiau nei meilužiai.

Trečioji miestų kategorija tapatinama su tais, kurių visuomet norėsime, bet niekada negausime. Širdis kaip beprotė draskysis pamačiusi juos vėl ir vėl, visada verps mintis “o kas jeigu…?“, tačiau galų gale intuityviai suprasi, kad iš to niekada nebus jokios “happily ever after“. Net praėjus 20 sėkmingos santuokos metų ir atsivertus seną albumą, kažkas viduje suvirpės. Gal net kils mintis viską mesti ir beprotiškai vėl ten sugrįžti, nes buvo taip gera ir jauteisi tokia laiminga. Bet tiesa ta, kad nutrūkusi žuvis visada didžiausia ir ta nenuvaldoma trauka egzsituoja tik todėl, kad visko teko tik paragauti, tik trumpai prisiliesti. Trumpa pasaka, kuri niekada nebūtų niekas daugiau kaip tik nepamirštamas nuotykis. Šie miestai būtent tam ir sukurti – nuotykiams, kurie kaip gyvenimo prieskoniai trumpam leidžia ištrūkti iš pilkos kasdienybės. Bet nieko daugiau.

Ir galų gale – miestai, kuriuose nusprendžiame apsistoti. Su visam. Tai vyrai, ateities sutuoktiniai ir vaikų tėvai. Tai tie, su kuriais nusprendžiame likti aplankius visus galimus anksčiau išvardytus miestus. Tik praėjus visas ankstesnes stadijas, gali suprasti, ko iš tikrųjų nori ir kur jautiesi saugiausiai. Taip, būtent saugumas čia svarbiausia. Nebelieka audrų, tad ir trankytis iš vieno uosto į kitą nebereikia. Kvapą gniaužiantys miestai jau aplankyti ir suvokta, kad juose niekada taip ir neatrasi tikrosios vidinės ramybės ir laimės. Nuotykiai lieka tik gražiai išmargintų dienoraščių puslapiuose,  kuriuos ateityje versi spurdančia širdimi ir įraudusiais skruostikauliais. O ir gimtasis miestas – pagaliau pasiryžti nuo jo galutinai atitrūkti, nusimesti viską, kas vis dar rišo ir kurti savo gyvenimą, naujame mieste. Tuomet viskas sugula į savo vietas ir tiesiog jauti, kad čia ta vieta, kur nori likti, kur jautiesi laiminga ir saugi. Daugiau nebereikia nei kelionių, nei kitų miestų.

Ta proga, turbūt pats metas pranešti, kad vasarai keliu sparnus už Atlanto. Jau daug uostų aplankyta, o į gimtąjį miestą taip pat grįžtu vis rečiau ir rečiau. Tiesa ta, jog manau, kad nuotykių miestai ir miestai, kuriuose nusprendžiame likti nėra jau tokie tolimi. Esu giliai įsitikinusi, kad vieninteliu taps tas, su kuriuo gyvenimas ir nykiame užmiestyje bus nesibaigiantis nuotykis. O kolkas keliauju visur, kur tik galiu ir pamažu braukau susidarytą sąrašą, ką turėčiau spėti nuveikti iki 30-ies, kokias vietas aplankyti ir kur sudalyvauti. Gyvenimas teikia tiek daug galimybių ir tiek daug krypčių, kuriomis galime keliauti. Reikia eiti ir pakeliui susirinkti viską kas vertingiausia. O svarbiausia ne kas kita, bet kelionės padeda labiau pažinti save bei suprasti, ko nori iš gyvenimo. Be to, labai svarbu suprasti ir ko tikrai nenori.

Keista, kai pagalvoji, jog visas mano gyvenimas telpa į dvi lentynas ir vieną popierinę dėžę. Kiek nedaug žmogui iš tiesų reikia. Neturėdama milžiniško bagažo galiu lengviau ir komfortabiliau keliauti. Širdis taip pat lengva ir atvira naujiems iššūkiams. Kadangi tikiu, jog gyvenime niekas nenutinka be priežasties, žinau, kad ir ši kelionė vienokiu ar kitokiu būdu sudrebins mane. Be to, įdomu, į kurią miestų kategoriją pateks Ocean City. 

Nežinau kaip, bet kartais man galvoje gimsta kokia nors beprotiška idėja, apie kurią niekada nebūčiau pagalvojus. Tyliai ir niekam per daug nerėkaujant kažkokiu būdu ji materializuojasi. Nežinau, kas už tai atsakingas, bet aš esu velniškai dėkinga už visus šansus ir galimybes, o labiausiai už naujus žmones mano gyvenime, kurie tapo tokie brangūs, kad galėčiau dėl jų stoti prieš visą pasaulį. Per paskutinius 3 metus patyriau ir išgyvenau daugiau nei per pirmuosius 18. Panašu, kad mano kelionė tik įsibegėja ir žinau, kad ji tikrai nebus panaši į ramų pasivažinėjimą patogiu ir ištaigingu automobiliu, saugiai ir nesudarkyta šukuosena pasiekiant galutinį kelionės tašką. Tai bus labiau beprotiškas lėkimas riedučiais visiems pakeliui rėkiant “Atsargiai!!!“ ir pasiekiant kelionės tikslą su nubrozdintom alkūnėm, bet švytinčiom iš laimės akim.

Važiuojam?

B.