Kaip greitai tiksi laikrodžiai. Visada tikėjau, kad sekundė praeina daug greičiau nei mes įsivaizduojam. Turbūt dėl to pirmieji studentavimo metai skriete praskriejo. Atrodo, ką tik nedrąsiai žengiau pro instituto duris ir naivia šypsena mėginau susirasti draugų. Na ir štai: antroji sesija baksnoja į petį, vėl vasara, vėl darbai, vėl festivaliai ir poilsis. Tas netikėtai atslinkęs karštis prabudino visus mano tinginiavimo įgūdžius, kurie paskutiniais mėnesiais buvo išnykę. Prie +27 laipsnių tirpsta ne tik ledai rankose bet ir dienos, praleidžiamos aukščiausia tinginiavimo forma.
Darbų tiek daug, kad net nežinau nuo kurio pradėti: skaityti 300 puslapių konstitucinės teisės konspektą, užsiiminėti kosminio lygio apmąstymais su Nyčėm, Hėgeliais ir Kantais ar vis dėl to kažkokiu būdu ruoštis IELTS egzaminui…
Viskas erzina, viskas dirgina, išskyrus nieko neveikimą ir ramų gulėjimą savo guolyje (tai pats tinkamiausias žodis, nes jau kokį mėnesį kambario kampe miegu ant čiužinio, kuris tapo ir lova, ir stalu, ir virtuve).
Mano gyvenimas keičiasi kas savaitę: pykčiai ir susitaikymai, vienatvė ir pilnas butas svečių, mokslai ir vakarėliai, trunkantys savaites, skausmas ir liūdesys, ašaros ir šypsenos… Norisi viską sudėtį į mažą dėžutę, sandariai užklijuoti ir paleisti kokia upe žemyn, kad nuneštų toli toli.
Laukiu tos akimirkos, kai pamiršusi visus rūpesčius ir lauko duše nuplovusi visus praėjusių metų vargus, galėsiu atsigulti sode ant žolės, glostyti šunį, uostyti nupjautos žolės kvapą ir mėgautis TIKROMIS atostogomis. Rudenį nusimato tiek darbų, kad verta paaukoti vasarą poilsiui… Nors ką aš noriu apgauti – juk pati žinau, kad visomis jėgomis stengsiuosi susirasti darbą. Vis gi rudenį planuojama kelionė.
Daug daug visko vyksta, tik turbūt dabar ne laikas apie tai kalbėti. O gal niekada ir nebus.
Prisipažinsiu – sąmoningai čia nerašiau. Kuo daugiau žmonių domisi mano gyvenimu, tuo mažiau reikštis čia noriu aš. Paradoksalu. Nors paskutiniu metu gyvenime daug paradoksų, net tragikomedijų sakyčiau.
Nežinau nuo ko pradėti ir kaip išpirkti kaltę prieš tuos, kurie atidžiai ir sąžiningai lankėsi čia visą šį laiką tikėdamiesi sulaukti iš manęs naujienų. Mano gyvenimas vartosi visais įmanomais laipsniais, tad išsipasakoti visam pasauliui šiuo metu mažiausias mano noras. Apie viską trumpai ir aiškiai šį kartą, kad negalvotumėt, jog užmigau letargo miegu ir pamiršau savo mylimus blog’o lankytojus.
Paskutiniame įraše minėjau apie UNICEF vaikų maratoną bei ruošiamą šokių pasirodymą PoDi’12. Trumpai tariant maratonas buvo puikus, su daug darbo, įtampos, streso ir vėliau iš to sekusių pagyrų, padėkų, šypsenų ir šiltų emocijų. Keista, kaip tie maži žmogiukai gali praskaidrinti dieną ir kaip stipriai jie moka apkabinti. Puiki patirtis man, kurią noriu dar labiau didinti. Per mokslo metus buvau visai pamiršusi organizacinio darbo įgūdžius, tačiau dabar vėl viskas grįžo į savo vėžes. Seniai jaučiausi tokia reikalinga ir atlikusi tikrai gerą bei prasmingą darbą.
Šokis taip pat atnešė gerų emocijų, o ypač mano taip išsiilgto jaudulio prieš lipant į sceną. Solo partijos leido kiekvienam sužibėti kaip tikrai žvaigždutei, o mėgavimasis pagyromis – puikus likusio šventinio vakaro praleidimo būdas:))) Likus 10 minučių iki pasirodymo pradžios, sėdėjau muzikinio teatro persirengimo kambaryje ir mąsčiau, jog šis vakaras galbūt paskutinė mano proga pasirodyti prieš tokią minią žmonių, o juk visą gyvenimą vien tik tuo ir gyvenau, tad nusprendžiau, kad visas šokio minutes išnaudosiu taip lyg paskutinį kartą ir tikrai,kaip sakant, atidaviau dūšią..
Tai, kad toks veiklos perteklius užgulė mano pečius būtent paskutinėmis savaitėmis, nėra atsitiktinumas. Pati visa tai užsiverčiau ant savęs, nes labai reikėjo. Man visada atrodė, kad darbas yra geriausias būdas išsivaduoti iš vidinių problemų ir nukreipti mintis visai kita linkme. Tačiau visos šventės praėjo, rašto darbas irgi beveik baigtas, tad teko griebtis kitų veiksmų, padedančių nors trumpam nuvyti blogas mintis, kurios kaip maži kirminukai griaužia iš vidaus. Viso to pasekmė – praėjusią savaitę aplankytos vos kelios paskaitos, mėlynėmis nusėtas kūnas, sulaužyti namų apyvokos daiktai ir nuo nemigos išvargusios akys. Taip, liūtas irgi būna piktas. Nežinau, šią akimirką atrodo, kad galbūt viskas praeity, tačiau kažkas kužda, kad didieji sunkumai manęs dar tik laukia. Niekada nemokėjau ir nemoku su kitais dalintis savo problemomis, tad dažniausiai jos taip ir auga vienišos viduje, kol vieną dieną sprogsta, paliesdamos visus man brangius žmones. Nors patarimais žarstosi kiekvienas šalia esantis, žinau, kad galutinius sprendimus visada turiu priimti pati, vadovaudamasi šaltu protu ir jokių jausmų. Jausmai apgauna, jie akli ir nemato, kokie žmonės gali būti blogi. Protas – visai kas kita, tai didesnė garantija, kad vėliau nereikės raudoti kruvinom ašarom ir gailėtis padarytų veiksmų. Tik neaišku, kiek po tokios savaitės, pas mane to proto beliko. Nieko, susigrąžinsiu.
Praėjusį savaitgalį visiškai netikėtai atsiradus galimybei, per 10 minučių susikroviau lagaminą ir nusprendusi padaryti šeimai staigmeną, grįžau namo. Dviese su mama atšventėm mamyčių dieną, eilinį sykį nusivyliau savo gimtojo miesto pasyvumu ir sekmadienį vėlai vakare grįžau namo. Pamažu jaučiu, kad Vilnius darosi mano namais, niekada nemaniau, kad taip greitai ir taip lengvai galėsiu atsiriboti nuo savo gimtinės ir pasinerti į visiškai naują gyvenimą. Net vasarą susiplanavau likti čia. O rudenį…rudenį galbūt laukia kelionė:))
Taigi, tiek naujienų iš mano gyvenimo, mielieji. Tikiuosi jums sekasi geriau ir gyvenat smagiau, turit mažiau darbų ir bent kai kurių iš jūsų nelaukia sesija. Oi kaip pavydžiu dėl šitos smulkmenėlės:))
Kaip visada pavasariais lemta nubusti iš letargo miego ir pasinerti į darbus. Džiaugiuosi, kad rašto darbas pajudėjo iš vietos ir jau turiu 7 jo lapus, nors kuo daugiau rašau, tuo labiau juo nebepasitikiu…
Praėjęs savaitgalis buvo kažkoks kosmosas t.y. išskridimas beveik tiesiogine žodžio prasme. Grįžau namo 7 ryto… Viso to pasekmės kažkokia akių alergija, kurios niekaip nepavyksta išsigydyti, o pas daktarus eiti tikrai nėra laiko. Tik ne dabar.
Taip ir praėjo savaitgaliukas. Už tat nuo pat pirmadienio pilnu tempu kibau į darbus.
Kadangi artėja PoDi’12, man teko užduotis ieškoti rėmėjų prizams. Gan sunkoka, kai neseniai praūžė įvairios kitų fakultetų studentų “dienos”. Beveik visur, kur skambinau sulaukdavau atsakymo: “aaa… ir vėl studentai…mhm”. Ir apskritai kažko prašyti iš kitų žmonių tikrai ne mano stiprioji pusė. Kiek esu vykdžiusi projektų ar organizavusi renginių šita dalis pati nemėgstamiausia.
Negana to, nusprendžiau prisidėti prie PoDi’12 šokio. Oiiii vargelis man. Nežinau, kas man šovė į galvą. Juk dabar reikės aukoti laiką repeticijom ir šiaip iš manęs ne kokia šokėja ir tik ne contemporary stiliuj. Smagu bus. Beje, gal žinot iš kur gauti tokį ar bent panašų sijoną???
Antradienį turėjau puikią galimybę aplankyti beveik visus senamiesčio darželius ir mokyklas. Raginau vaikus ir jų tėvelius sudalyvauti mūsų organizuojamame bėgimo maratone šeštadienį. O gal ir jūs turit jaunesnių sesių ar brolių? Turėtų būti smagu, o ypač žinant, kad maratonas organizuojamas dėl kilnaus tikslo. http://www.facebook.com/events/304655936269389/
Kadangi paskutinius 10 metų neturėjau jokių reikalų su vaikų darželiais, praėjusią savaitę juose besilankydama labai nustebau. Visur aukščiausios tvoros, į patalpas neįeisi kaip anksčiau: turi pasiskambinti, prisistatyti kas esi ir ko nori. Nesuprantu kaip galima vaikus laikyti taip izoliuotus, kaip gyvunėlius. Grotos, aukščiausios tvoros… Žinoma, sakys, tam, kad apsaugotų, neišbėgtų į gatvę ir panašiai, tačiau ar tai nėra pasiteisinimas? Juk daug lengviau paleisti vaikus į kiemą, iš kurio jie niekaip negali ištrūkti ir užsiiminėti sava veikla. Tuomet nereikia patiems su jais žaisti ir bendrauti. Trumpai tariant, likau nustebinta. Bet kuriuo atveju visi maloniai priėmė pakvietimą ir sakė, jog mėgins sudalyvauti. Svarbiausia, kad oras nepamaišytų.
Šiandien manęs laukia mieloji biblioteka, daaaug knygų ir kančios prie rašto darbo. Nors tiesą pasakius, man daug maloniau rašyti darbą, nei, pavyzdžiui, kalti kodeksus ar teoriją. Mielai sutikčiau, kad egzaminas būtų kokio nors rašinio tipo. Patinka, kai galiu rašyti ir sakyti tai, ką galvoju pati (žinoma, kartu remtis ir išminčiais), o ne kvailai atkalti tai, ką liepia kiti.
Taigi, veiklos man tikrai netrūksta. Puiku, nes ji atitraukia nuo nemalonių minčių, abejonių ir visko, kas dar mano gyvenime nesusidėliojo į vietas. Žinau, kad laikas eis ir viskas pasimirš. Juk taip turi būti, tiesa?
Taigi, lekiu į mokslo tvirtovę, o jums geros ir saulėtos dienos!
Po tokio savaitgalio belieka susiimti už galvos, susiimti su mokslais, uždegti raudoną šviesą laipsniais aplaistytiems savaitgaliams ir nors kelioms savaitėms sugrįžti į ramų gero vaiko gyvenimą…
Kuo toliau, tuo rečiau čia apsilankau. Tiesiog taip neturiu laiko, kad net bloga darosi. Praėjusi savaitė turėjo vadintis atostogomis. Blogas oras dar menka kliūtis palyginus su tuo, kad praktiškai visas dienas praleidau bibliotekoje. Sąžiningai nuo ryto iki vakaro, viiiiisą savaitėlę. Ateidavom pirmos ir išeidavom paskutinės. Baisiausia, kad dar sesija net nekvepia, o mokslai iš manęs baigia išsiurbti paskutinę gyvastį. Juodas darbas vasarą Palangoje, kruvinom kojom, ašarotom akim ir keliom valandom miego per parą, dabar atrodo kaip auksiniai laikai, kurių jau laukiu nesulaukiu. Visą savaitę pratūnojus bibliotekoje rašto darbas tikrai pasistūmėjo į priekį – parašiau pirmus du įvado sakinius. Sveikinu.
Žiūrint iš kitos pusės, gal ir gerai, kad bent prasmingai praleidau laiką, nes ko gero būčiau sedėjus namie su katinu, maistu ir lėkštomis televizinėmis laidomis, kurios nenustojamai ūžia namie visada, kai tik grįžtu į gimtinę…
Prieš pat išvykstant į Gargždus buvau balete – “Graikas Zorba”. Labai patiko. Ir muzika, ir choras ir šokėjai. Nuotaikingas baletas, jei bus proga patarčiau apsilankyti. Be to spėjau sudalyvauti studentų atstovybės gimtadienyje. Kadangi nelabai mėgstu tokių “priverstinių” renginių, viso vakaro tikslas buvo išgerti kuo daugiau vyno ir iš stiklinių sustatyti piramidę. Visai smagiai sekėsi, pavyko gal iš kokio 50-to karto!
Dar savaitgalį su K. buvom išėjusios pasižmonėti. Kaip visada norėjom ramiai, gražiai, tvarkingai kaip priklauso rimtom studentėm:) bet gavosi kaip visada… Smagiausia dalis buvo apsimesti studentėm iš Norvegijos.. Hm keista nemaniau, kad mano anglų kalbos žinios tokios geros, jog lengvai įtikinom kažkokį prašalaitį, kad aš labai smagiai VU studijuoju teisę, nė trupučio nesuprantu lietuviškai ir gyvenu Norvegijoje. Išaiškėjus mūsų melui buvom apibūdintos kaip “OMG those two chicks fucked me so much, I can’t believe it. Awesome!!” Na bent geros nuotaikos tam vakarui užsikrovėm.
Kelionė į gimtinę visai neprailgo. Su dainom, senom istorijom ir ilgais pokalbiais šiaip ne taip pardardėjom į savo pleasantvill’i.
Namie niekas nepasikeitę. Gargždai kaip visada tušti lyg po černobylio… Turbūt dėl to didžiąją dalį atostogų praleidau Klaipėdoj, o paskutinį vakarą net į Palangą užsukau. Po ilgų mėginimų kaip nors į klubą įsinešti velnio lašelių vakaras kažkaip vis dėl to pavyko, eilinį kartą su V. pasiautėm ir paryčiais grįžom namo. Pamažu pagaunu kažkokį keistą non-stop tempą: visą savaitę ariu kaip arklys, vos spėdama atlikti darbus iki reikiamo termino, o savaitgaliais abi dienas iš eilės namo grįžtu paryčiais. Nežinau čia gerai ar blogai, bet skaudžiausia padėtis šioje situacijoje tenka piniginei.
Jau buvau pasiilgus tokio gyvenimo, o ir šiaip jaučiuosi kaip feniksas, pakilęs iš pelenų. Daugiau šypsausi, mažiau liūdžiu, juokiuosi, dalyvauju, visur vos suspėju ir vis labiau jaučiu kaip mažomis kojytėmis ramybė tipena ir susiranda kampelį mano viduj. Nebeliko jokių audrų, pykčių, nuolatinio streso ir smaugiančios depresijos. Nebebijau dėl ateities, nes nebegalvoju apie ją – dabartis per daug svarbi.
Vakar grįžau į Vilnių. Grįžus namo laukė miela staigmenėlė nuo atostogauti išvykusios sugyventinės. Taip miela!
Šiandien po 12 valandų miego, saulė šiaip ne taip privertė pramerkti akis. Apgailėtina, kad po savaitės sniego ir lietaus, paskutinė atostogų diena pasirodė šilta ir saulėta. Visą dieną nepavyko nieko produktyvaus nuveikti, tad nusprendžiau pasidaryti poilsį, kurio taip ir negavau per vadinamąsias atostogas.
Nežinau, kada vėl čia beužsuksiu. Laikas spaudžia, o darbai nelaukia. Nežinau gal prieš sesiją reikės kokio dopingo užsiryti ar ką… Ir baisiausia, kad visoje šitoje mokslų situacijoje nesimato jokių prošvaisčių, nes kiti metai, ko gero, bus dar sunkesni. Kartais pagalvoju, kad gal geriau reikėjo stoti man į kokį pedagoginį, įsitrint į privačią mokyklėlę ir hiperaktyviems vaikams dėstyti savo mylimąją istoriją. Bet kas iš to, pasvajoji ir sugrįžti į savo linksmąją politologinę tikrovę. Atvirai pasakius nesigailiu. Nors krūvis nežmoniškas ir gyvenimo praktiškai nebeturi, bent jau jauti, kad kažką veiki ir dar daugiau nuveiksi ateity.
Taigi, lekiu rašyti 3-iąjį sakinį savo rašto darbe, nors neesu garantuota ar pavyks.
