My sweet escape

Vakar pramerkusi akis nusprendžiau, kad bus gera diena. Kaip kontrastas kojas braižančiam šalčiui, einant į darbą nosį kuteno saulė. Kai autobusas sustojo Narbuto stotelėje keleivių akimis perbėgo pažįstamas nerimo ir pasimetimo žvilgsnis, vadinasi – kontrolė. Visi ėmė spurdėti, nerimastingai krapštytis mėgindami prisminti, ar spėjo pasipildyti savo bilietus. Lipu laukan – staiga prišoka 4 kontrolieriai ir plačiai šypsodamiesi kiša puodelį karštos arbatos: “Kad nesušaltumėt!“ – rėkia nustebusiems žmonėms. Ar gi ne smagu? (negalvokime apie prasidėjusią Zuokulos priešrinkiminę ir eilinį populistinį bandymą užglaistyti savo klaidas piarais). Žodžiu +100 nuotaikos taškų. Vakare pakeliui į svečius naktyje ant žemės radau kelis litus. Niekada neesu radusi pinigų! Galų gale vakarą praleidau su seniai matytomis draugėmis, mergaitiškais pokalbiais, vynu ir šimtą metų nejaustu lazanijos skoniu! Namo grįžau po vidurnakčio ir prieš krisdama į lovą nusišypsojusi dar spėjau pagalvoti “juk sakiau, kad bus gera diena…“

Prieš kelias savaites supratau, kad dūstu ir reikia kaip nors iš kur nors gauti tyro oro. Nereikėjo daug galvoti, kur nuvykti ir ką aplankyti. Mano princesė iš Persijos, žinoma, pasirašė avantiūrai susitikti mudviejų gyvenviečių pusiaukelėje ir praleisti savaitę kartu. Taigi taigi taigis ketvirtadienį susikrovusi nemažą čimodaną aš jau tartėjau autobusu į Vokietiją. Pirmoji couchsurfing’o patirtis taip pat sėkminga (kaaaaaaarmaaa). Borisas – linksmas žmogus, be jokių limitų ir suvaržymų, turintis milžinišką aistrą gyvenimui ir nuotykiams. Kokia kompanija gali būti geresnė? Buvom pasitiktos su skania vakariene, šypsena ir pasiūlymu apvažiuoti miestą dviračiais. Savaitė skriete praskriejo, bet jos užteko. Kaip visada spėjom ir pasilinksminti, ir pasikultūrinti, Borisas aprodė ir apipasakojo įdomiausias Berlyno vietas, kurių būdamas turistu tikrai neaplankytumei. Su A. kaip visada leidom dienas grožėdamosis aplinka ir mėgaujantis niekada nesibaigiančiomis filosofinėmis diskusijomis. Temų niekada nepritrūkstam, o po šitų pokalbių visada jaučiuosi truputėlį paaugusi. Yra žmonių, kurie kaip maži vampyriukai tau nejaučiant siurbia tavo energiją, apkrauna sunkiomis emocijomis ir yra tokių, kurie tiesiog pakylėja tave aukščiau, įkvepia nuotykiams, padeda sulaužyti apkerpėjusius stereotipus ir žingsnelis po žingsnelio vis labiau tempia už komforto zonos ribų. A. būtent tokia. Jos asmenybė – tai rytų ir vakarų kultūrų mišinys, didžiulė kelionių patirtis, savotiškos vertybės ir visiškas nusistovėjusių standartų nepaisymas. Man patinka žmonės, kurie nebijo kalbėti, atrodyti, elgtis kitaip. Apskritai mano gyvenime labai trūksta motyvuojančių žmonių. Žmonėms užtenka paprastų ir patogių gyvenimų, kur nereikia dėl nieko rūpintis, stengtis ir siekti. Visi visuomet suka lengviausiu keliu, kartais man iš viso atrodo, kad jie priaugę prie savo komforto zonos, jie bijo, kad tik niekas neateitų ir nebakstelėtų pirštu, ragindami šiek tiek pasijudinti. Man toks gyvenimas atrodo tuščias ir beprasmis, tad dedu visas pastangas, kad manasis tokiu netaptų. Paskutiniu metu vis labiau pastebiu kaip vienas po kito lūžta stiprių žmonių paveikslai, dūžta svajonės ir žmonės paprasčiausiai per daug tingūs bei pasyvūs dar spėti jas pačiupti. Kažkaip labai jau greitai visi pasiduoda. O gaila, nes potencialas milžiniškas.Apskritai Vokietija buvo tai ko man seniai reikėjo. Man neduoda ramybės vienas dalykas – kodėl laimingiausia jaučiuosi toli nuo namų, nuo visų pažįstamų ir draugų, nuo savo gyvenimo?

Metus susidėlioju ketvirčiais ir skirstau, ką per juos prasmingo nuveikti. Dar vienas paturbintas semestras jau praeity, ir juk nebuvo taip skaudžiai, a? Sesijos rezultatai kolkas geriausi per visus semestrus, darbe taip pat gavau šiokį tokį bonus’ą, pagaliau baigėmė filmuoti video, prisidėjau prie tarptautinės konferencijos organizavimo ir apturėjau gražias išleistuves. Vienu metu buvo apėmęs kažkoks slogumas, nuojauta kužda, kad reikia šiek tiek daugiau laiko, kad iš tikųjų įvertinčiau praėjusio pusmečio prasmę. Paliekant darbovietę šalia visų padėkų, atsisveikinimų ir palinkėjimų, labiausiai nustebino/nudžiugino kolegės žodžiai: “Žinai, Beatriče, man labiausiai gaila, kad tu leidai tik keletai žmonių pamatyti, kokia iš tiesų esi nuostabi“. Niekas nėra nieko gražesnio man pasakęs ir supratau, kad ne žmonių kiekyje esmė. Tik visiški garbėtroškos ir savimylos gali kažką daryti vien tam, kad apžavėtų visus aplinkinius. Džiaugiuosi, kad praeidama pro žmones palieku šypsenas ir grįžę namo po sunkios darbo dienos jie susijaudinę saviškiams pasakoja kaip kažkokia praktikantė jiems atnešė bandelių, nes norėjo nuraminti ašaras. Nors mažais dalykais reikia džiaugtis, gyvenime vadovaujuosi tiesa “work hard in silence and let your success be the noise“.  Ir tai suveikė + karmos bonus taškų man. Tiesą sakant truputėlį didžiuojuosi savimi, kad vis gi sugebėjau padaryti daugiau nei man priklauso ir kitą rudenį, kol visi pluš praktikose aš būsiu laisva. Nepaisant to nemiegu ant laurų ir jau vynioju naujų planų voratinklius. Sugalvojau naują planą chuliganą ir pažadu sau, kad visomis jėgomis stengsiuosi jį įgyvendinti.

Gyvenimas nenustoja manęs stebinti, o aš taip skubu. Bet gal ir gerai, nes lieka mažiau laiko įvairiausioms negandoms. Kartais pati stebiuosi, kaip sugebu atriboti savo mintis nuo to, kas skaudina, idant atlikčiau savo darbus. O gal kaip tik atvirkščiai. Keista, kaip laikas sudėlioja viską į savo vietas, nuplėšia kaukes, parodo tikruosius žmonių veidus. Žinau tik vieną – reikia išmokti nebebūti tokia skysta. Pastebėjau, kad jei nori daryti gera arba rūpintis kitais, geriausia tai daryti svetimiems žmonėms. Jie labiau įvertina, o tu nesijauti sugniuždytas, kai mainais negauni nieko atgal. Nėra nieko skaudžiau, kai patys artimiausi atsuka nugaras ir apsimesdami, jog praeitis neegzistuoja, praeina pro šalį neištardami “labas“. Liūdniausias dalykas kalbant apie išdavystę yra tai, kad tame niekada nedalyvauja tavo priešai. Ji visada lydima pačių artimiausių žmonių. Tada nebelieka prasmės  pykti, aiškintis, svaidytis kaltinimais ir įžeidimais. Kaip ežiukas susivynioji į spygliuotą kauburėlį, kurio niekas geriau lai nemegina liesti! Ramiai ir tyliai praryji savo nuoskaudas ir išaušus rytui vėl eini į pasaulį atvira širdimi. Ir tai viskas ką tu gali padaryti. Susitaikyti. Kartais žmonės nustoja kovoti ne todėl, kad pavargsta, bet todėl, kad nebemato tame prasmės. Noriu tikėti, kad žmonės yra geri, tikrai noriu, bet jie man neleidžia. Egoizmas ir savanaudiškumas suės mus visus. Aš pasiduodu. Nebesilaikysiu nagais įsikabinusi į tuos, kurie man brangūs, nes panašu, kad meilės proporcijos visada pasidalina nesąžiningai mano atžvilgiu. Aš pavargau.

Man atrodo, kad sunkiais odiniais kaubojaus batais atrioglina pavasaris. Jau persikrausčiau savo spintą, nugrūsdama tamsius drabužius į galą. Noriu šypsotis į saulę ir uostyti žmonių laimę aplinkui. Klausytis kačių murkimo ant mašinų kapotų ir stebėti gražius, stlingus žmones skuodžiančius prospektu.

Pavasari, aš čia!

B.

Įsijunkit ir varykiti žemyn:)))

IMG_7771

namų ilgesys

negaliu patikėti, kad Kalėdos buvo taip seniai

negaliu patikėti, kad Kalėdos buvo taip seniai

kalėdiniai vakarėliai aukštai

kalėdiniai vakarėliai aukštai

retro tipoNuotrauka1349Nuotrauka1412

go home, Christmas, you are drunk...

go home, Christmas, you are drunk…

Nuotrauka1533Nuotrauka1652Nuotrauka1686

iš darbo kasdienybės

iš darbo kasdienybės

taip ir norisi surikti: NAILED IT!!!!!!

taip ir norisi surikti: NAILED IT!!!!!!

ne pati kepiau, bet ačiū buvo nuoširdus:))))

ne pati kepiau, bet ačiū buvo nuoširdus:))))

Fainiausia Berlyno sienos vieta!

Fainiausia Berlyno sienos vieta!

mano laimė:)))

mano laimė:)))

Borisas!

Borisas!

rusiški atributai + rusiška muzika + tarptautiniai pokalbiai apie SU ir Šapranauską:))))

rusiški atributai + rusiška muzika + tarptautiniai pokalbiai apie SU ir Šapranauską:))))

because crazy people are crazy!

because crazy people are crazy!

Berlynaujam

Berlynaujam

IMG_7804IMG_7820IMG_7823IMG_7850

kaip gi aš be liūtų

kaip gi aš be liūtų

mūsų kambariukas:)))

mūsų kambariukas:)))

Sutinki žmogų pirmą kartą gyvenime. Pakalbi 10 minučių, jis tau palieka savo namų raktus ir išvažiuoja į darbą. Aš laukiu Avos ir skaitau tai ką randu, o šitas radinys tai buvo kažkas wow:))

Sutinki žmogų pirmą kartą gyvenime. Pakalbi 10 minučių, jis tau palieka savo namų raktus ir išvažiuoja į darbą. Aš laukiu Avos ir skaitau tai ką randu, o šitas radinys tai buvo kažkas wow:))

visada grožiukas

visada grožiukas

Nuotrauka1600Nuotrauka1609Nuotrauka1624E001

niam

niam

Nuotrauka1636

;*

;*

Įrašo “My sweet escape” komentarai: 2

  1. Po negandų, pykčių, nesusipratimų draugai vistiek liks draugais. Artimos sielos sugrįš į tą pačią vietą, kur šilta ir jauku. Jei po truputį kiekvieną dieną paskleisim šiek tiek gėrio ir šypsenos, egoizmas ir pyktis neužvaldys, jei tik patys nesileisim. Laukiu ilgesnių/platesnių istorijų apie tavo gyvenimą ir kelionę!

    • Bet ar tikrai tos sielos sugrįžta į lygiai tą pačią vietą?:)

      P.S. kai buvau Berlyne toks žiauriai keistas de javu jausmas persiokiojo. Buvo žiauriai keista vaikšioti tomis pačiomis gatvėmis ir vietovėmis, kur prieš 8 metus su beretėm lakstėm mes pačios! Ir dar pasiklydom! hahaha reiketų kada dar kur taip ištrūkt:)))
      :*

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s