Men and the city

Pastaruoju metu, absoliučiai 100 procentu fiziškai iškraudama savo kūną, ieškau atsipalaidavimo labiau dvasiniuose reikaluose. Tai reiškia, kad praleidžiu nemažai laiko diskutuodama ir filosofuodama ne tik su savimi, bet ir su tais, kurie man verti pašnekesių. Su A. daugiausia šnekam apie keliones. Buvusias ir planuojamas, apie išgyventus potyrius, naujų kultūrų pažintį ir tą jausmą, kuomet esi visiškai svetimame mieste. Kiek visa tai daug duoda pažinties. Daug daugiau nei bet kokie mokykliniai vadovėliai kartu sudėjus. O potyriai, kuriuos išgyveni, palieka rėžį visam gyvenimui. Taip diskutuodama ir mąstydama apie tai, kiek nemažai teko patirti per savo trumpą gyvenimą, padariau klasifikaciją miestų, kurie mano gyvenimą nušvietė visiškai kitokia jausmų palete.

Pirmiausia visada egzistuoja miestas – gimtieji namai. Į tokį miestą visada norisi sugrįžti, aplankyti. Ten jautiesi saugiai ir patogiai, niekas tavęs nevaržo ir netrikdo. Ten taip pat gausu gražių jaunystės prisiminimų, pačių tyriausių akimirkų ir daug pirmų kartų, kurie savaime yra įsimintini. Tai miestas, kuriame kažkada daugelis norėjo, kad liktumei, kad nepabėgtumei, nes viską kurti ir statyti gyvenimo pamatus ten buvo daug lengviau. Į šį miestą nejučia sugrįžti dar ir dar. Kartais sąmoningai, tikslingai, o kartais tiesiog vedina ilgesio. Vis gi tai vieta, nuo kurios niekada taip ir nesugebėsi savęs atriboti ar juolabiau jos užmiršti.

Dar yra miestai – uostai arba laikino apsistojimo vietos. Tai tarsi tarpinės stotelės, kuomet stengiesi pabėgti iš ten kur blogai, kur nors be tikslaus pavadinimo. Tokiuose miestuose apsistojama labai trumpam. Dažnai jie būna patogūs ir gana nebrangūs pragyventi. Kartais net simpatiški savo stiliumi ir architektūra. Tačiau visuomet žinai, kad tai labai laikina ir nusprendusi nebetrukdyti kelionės ilgaainiui juos palieki, apturėjus keletą nuostabių, kartais nepamirštamų akimirkų. Ten visada esi laukiama, nes juk tai uostas – laivai atvyksta laikinam prieglobsčiui nuo audrų ir išvyksta tą pačią akimirką joms pasibaigus.

Trečioji miestų kategorija tai ta, kuri dažniausiai patenka į atostogų maršrutą. Tai nuostabūs miestai, be proto gražūs ir neįprasti. Tau visuomet atrodo, kad norėtumei tokiame gyventi, tačiau pabuvusi ilgiau supranti, jog tai neįmanoma. Dažnai tu paprasčiausiai negali sau to leisti. Šie miestai tai salos ir pakrantės, žydra jūra ir spalvingi kokteiliai, baltas smėlis ir kaitri saulė. Tu visada apie tai svajoji, bet niekada to negausi. Gali tik prisiliesti, pajausti, užuosti ir kartą paragauti. Bet tik tiek. Jie nepasiekiami ir tolimi, labiau primenantys svajones, o ne tikrą gyvenimą. Gražūs ir blizgūs išore, jie iš tikrųjų netinkami tavo tapatybei, bet nepamirštamiems nuotykiams ir nuodėmėms, apie kurias niekas niekada nesužinos – pats tas.

Galų gale ketvirtoji miestų kategorija – tai tie, kuriuose apsistojame. Pilni negandų ir klaustukų. Visada nepastovūs ir klibantys, juos nuolat reikia remontuoti ir puoselėti. Įdėti be proto daug pastangų, kad galėtumei gyventi ir kurti ateitį juose. Bet šie miestai ypatingi, nes prakeliavus visus anksčiau vardintus, tu vis dėl to nusprendi apsistoti būtent čia. Čia jauti ramybę ir susitaikymą, čia gali suderinti darbą ir šeimą. Čia šalia yra draugų ir visiškai nepažįstamų, priklausomai nuo to, ko tą akimirką norisi labiau. Čia pagaliau atrandi vidinę laimę ir laisvę, nes nebereikia tampyti lagaminų ir svarstyti, kas bus toliau. Čia esi laiminga.

Sudėliojus visas šias kategorijas supratau vieną dalyką. Egzistuoja paralelė tarp miestų ir vyrų.

Gimtasis miestas – tai pirmoji meilė. Jo niekada neužmirši ir vos tik pasitaikius tinkamai progai, tikrai neatsisakysi nors trumpam pulti į glėbį. Visada jam jausi nostalgiją ir nepaaiškinamą trauką, nes tai jis tas, kuris atvėrė duris į visiškai kitą pasaulį, naujus potyrius ir išgyvenimus, kurių anksčiau nepatyrei. Jis visada jaudins ir kartu vers jaustis absoliučiai ramiai, nes pasitikėjimas tokiu žmogumi begalinis. O kai po daugelio metų kas nors paklaus, tik kukliai nusišypsosi nuleisdama akis, prisiminus kaip viskas buvo tikra ir nekalta. Čia – kaip namie.

Miestai – uostai, tai tie pas kuriuos vis sugrįštam. Vienokiu ar kitokiu būdu, visada atrandam kelią pas juos vėl ir vėl, o gal kelias atranda mus. Viskas trunka taip trumpai, tarsi koks sanatorinis seansas. Dažnai jiems tenka atlaikyti pyktį ir neviltį, kurią įžiebia visiškai kiti žmonės. Nepaisant to, jie visuomet išskėstomis rankomis priima ir kantriai klauso istorijų apie kitus aplankytus miestus. Daugiau nei draugai, bet mažiau nei meilužiai.

Trečioji miestų kategorija tapatinama su tais, kurių visuomet norėsime, bet niekada negausime. Širdis kaip beprotė draskysis pamačiusi juos vėl ir vėl, visada verps mintis “o kas jeigu…?“, tačiau galų gale intuityviai suprasi, kad iš to niekada nebus jokios “happily ever after“. Net praėjus 20 sėkmingos santuokos metų ir atsivertus seną albumą, kažkas viduje suvirpės. Gal net kils mintis viską mesti ir beprotiškai vėl ten sugrįžti, nes buvo taip gera ir jauteisi tokia laiminga. Bet tiesa ta, kad nutrūkusi žuvis visada didžiausia ir ta nenuvaldoma trauka egzsituoja tik todėl, kad visko teko tik paragauti, tik trumpai prisiliesti. Trumpa pasaka, kuri niekada nebūtų niekas daugiau kaip tik nepamirštamas nuotykis. Šie miestai būtent tam ir sukurti – nuotykiams, kurie kaip gyvenimo prieskoniai trumpam leidžia ištrūkti iš pilkos kasdienybės. Bet nieko daugiau.

Ir galų gale – miestai, kuriuose nusprendžiame apsistoti. Su visam. Tai vyrai, ateities sutuoktiniai ir vaikų tėvai. Tai tie, su kuriais nusprendžiame likti aplankius visus galimus anksčiau išvardytus miestus. Tik praėjus visas ankstesnes stadijas, gali suprasti, ko iš tikrųjų nori ir kur jautiesi saugiausiai. Taip, būtent saugumas čia svarbiausia. Nebelieka audrų, tad ir trankytis iš vieno uosto į kitą nebereikia. Kvapą gniaužiantys miestai jau aplankyti ir suvokta, kad juose niekada taip ir neatrasi tikrosios vidinės ramybės ir laimės. Nuotykiai lieka tik gražiai išmargintų dienoraščių puslapiuose,  kuriuos ateityje versi spurdančia širdimi ir įraudusiais skruostikauliais. O ir gimtasis miestas – pagaliau pasiryžti nuo jo galutinai atitrūkti, nusimesti viską, kas vis dar rišo ir kurti savo gyvenimą, naujame mieste. Tuomet viskas sugula į savo vietas ir tiesiog jauti, kad čia ta vieta, kur nori likti, kur jautiesi laiminga ir saugi. Daugiau nebereikia nei kelionių, nei kitų miestų.

Ta proga, turbūt pats metas pranešti, kad vasarai keliu sparnus už Atlanto. Jau daug uostų aplankyta, o į gimtąjį miestą taip pat grįžtu vis rečiau ir rečiau. Tiesa ta, jog manau, kad nuotykių miestai ir miestai, kuriuose nusprendžiame likti nėra jau tokie tolimi. Esu giliai įsitikinusi, kad vieninteliu taps tas, su kuriuo gyvenimas ir nykiame užmiestyje bus nesibaigiantis nuotykis. O kolkas keliauju visur, kur tik galiu ir pamažu braukau susidarytą sąrašą, ką turėčiau spėti nuveikti iki 30-ies, kokias vietas aplankyti ir kur sudalyvauti. Gyvenimas teikia tiek daug galimybių ir tiek daug krypčių, kuriomis galime keliauti. Reikia eiti ir pakeliui susirinkti viską kas vertingiausia. O svarbiausia ne kas kita, bet kelionės padeda labiau pažinti save bei suprasti, ko nori iš gyvenimo. Be to, labai svarbu suprasti ir ko tikrai nenori.

Keista, kai pagalvoji, jog visas mano gyvenimas telpa į dvi lentynas ir vieną popierinę dėžę. Kiek nedaug žmogui iš tiesų reikia. Neturėdama milžiniško bagažo galiu lengviau ir komfortabiliau keliauti. Širdis taip pat lengva ir atvira naujiems iššūkiams. Kadangi tikiu, jog gyvenime niekas nenutinka be priežasties, žinau, kad ir ši kelionė vienokiu ar kitokiu būdu sudrebins mane. Be to, įdomu, į kurią miestų kategoriją pateks Ocean City. 

Nežinau kaip, bet kartais man galvoje gimsta kokia nors beprotiška idėja, apie kurią niekada nebūčiau pagalvojus. Tyliai ir niekam per daug nerėkaujant kažkokiu būdu ji materializuojasi. Nežinau, kas už tai atsakingas, bet aš esu velniškai dėkinga už visus šansus ir galimybes, o labiausiai už naujus žmones mano gyvenime, kurie tapo tokie brangūs, kad galėčiau dėl jų stoti prieš visą pasaulį. Per paskutinius 3 metus patyriau ir išgyvenau daugiau nei per pirmuosius 18. Panašu, kad mano kelionė tik įsibegėja ir žinau, kad ji tikrai nebus panaši į ramų pasivažinėjimą patogiu ir ištaigingu automobiliu, saugiai ir nesudarkyta šukuosena pasiekiant galutinį kelionės tašką. Tai bus labiau beprotiškas lėkimas riedučiais visiems pakeliui rėkiant “Atsargiai!!!“ ir pasiekiant kelionės tikslą su nubrozdintom alkūnėm, bet švytinčiom iš laimės akim.

Važiuojam?

B.

1521412_10202313768178914_12108918_n

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s