If you could keep one memory, what would it be?

Aš grįžau. Bėda (?) kad ne ten, kur visi laukė. 

Vieni juokiasi, kiti verkia – visus suprantu, šiltai apkabinu ir apglėbusi savo sunkiasvorį lagaminą jau kažkelintą sykį peržengiu oro uosto vartus. Amerika buvo stipri mokykla, kurios pamokos lydės mane dar ilgai. Mokiausi ne tik psichologijos, turizmo, etikos, kalbos, bet ir savianalizės, pakantumo, tolerancijos, ištvermės, o svarbiausia ir man labiausiai reikalinga – atsipalaidavimo ir susitaikymo. Visi kam rūpi girdėjo mano istorijas iš “svajonių šalies“  jau tiek kartų, kiek įmanoma papasakoti per vieną savaitę. Džiaugiuosi, jog šiaip ne taip suspėjau aplankyti visus, kuriuos norėjau. Jaučiu kaip jų palaikymas ir šiluma apgaubia mane ir lydi per visus sunkumus.

Vis dar kolekcionuoju akimirkas ir patirtis. Gyvenimas trumpas, o kolekcija – ne. Anksčiau galvojau, kurį išgyvenimą pasirinkčiau dar kartą. Pamenat kaip sakiau, kad susikrausiu lagaminą ir lėksiu, deja, ne ten kur protas veda? Pati nelabai suvokiu kaip taip sugebėjau, bet šiuo metu sėdžiu mažame cokolinio aukšto kambarėlyje Stambulo centre. Turiu lygiai tris stalčius, vieną pripučiamą čiužinį ir nė vieno stalo. Dar turiu sutartį 4 mėnesių praktikai viename prestižiškiausių šalies universitetų. Gal ir atrodo nedaug, bet jaučiuosi labai laiminga. Net pačiai baisu tai sakyti. Šįkart jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš beveik du metus, kuomet nusileidau šitoj paslaptingoj žemėj su didžiule baime širdy. Šįkart žinau ko noriu, žinau, ko tikėtis, ko siekti, su kuo nė nesileisti į kalbas ir į kurią metro stotį eiti. O tai jau labai daug.

Vis dar daug ko nesuprantu, bet tam ir mokausi. Vienas žmogus privertė pagaliau daryti tai, ką pati kitiems kartoju visą gyvenimą, bet taip ir nesugebu išsiugdyti jausmo sau. Ėmiau ramiai kvėpuoti, neplyšti į šimtus dalių, kai kas nors nėra 100% tobula, kai lieka neišlygintų raukšlių rūbuose, kai šiek tiek nutrupa tušas, kai ne visiškai pasiseka sugalvoti gerą bakalaurinio temą, kai neaišku, ar pavasaris bus toks kaip ir visiems. Negalvoti apie kažkokią tikėtiną juodą dieną ateityje, nes juk kol kaupi visus resursus numanomiems sunkumams, nėra kada pamatyti, kad pagaliau išsilaisvinai iš vergovės, draugai myli ir nauja suknelė taip puikiai tinka. Nereikia savęs taupyti, varžyti ir kaupti visko geresniems laikams. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų,  svarbiausia yra čia ir dabar. Nes visko buvo ir bus dar daugiau. O nostalgija yra mažas šlyktus jausmas bandantis įrodyti, kad kažkas iš tikrųjų buvo geriau nei tuomet atrodė. Va tada ir prasideda savigraužos ir norai atsukti viską atgal.

Naktim smilksta nedorieji dūmai ir krenta kortos. Kažkodėl nepaisant to kokio amžiaus esu, kokioj šaly tuo metu gyvenu ir kas buria mano ateitį, visuomet krenta lygiai toks pats likimas. Gal jau pats metas pradėti tikėti?

Ne visiems gyvenime yra suteikiami antri šansai, antros progos pakeisti tai, kur anksčiau klydo, tad ko gero, nevertėtų šitų šansų švaistyti? O kaip tausoti, kaip taisyti, jei viskas ko labiausiai nori tai kartoti tas pačias beprotiškas klaidas, suteikusias tiek daug malonumo? Ar būtinai antri šansai yra aliuzija į kitokį poelgį, į suteiktą galimybę kažką pakeisti? O jei jie skirti tam, kad išgyventume tas pačias netikrai nuostabias akimirkas, žinodami, kad vėliau vis tiek skaudės. Ar kartočiau? Kartočiau. Tikiu, kad niekas gyvenime veltui nenutinka ir jei dabar esi ten, kur esi, vadinasi tam yra priežastis.

Bėda ta, kad ne visada, o dažniausiai niekada, gyvenimas nesusiklosto taip kaip norėtumei ar tikėtumeisi. Ypač man. Brendu į tą pačią tamsią upę dar kartą, nors dar nespėjo nudžiūti kojos nuo pastarojo. Vakar verkiu, šiandien šypsausi, o rytoj – koks nors naujas netikėtumas. Ir vis tiek kartais verta paaukoti viską (nors ne tiek daug ir turiu) vardan tų trumpų akimirkų.

Pamažu matau, koks iš tikrųjų pasaulis mažas. Ne tiek jau ir daug tarp Vilniaus, Stambulo, Lisabonos ir Londono – tik kelios savaitės laukimo ten, arba čia. Tačiau mano alkis kelionėms nemažėja ir vienintelis dalykas, kurio bijau tai, kad taip ir nespėsiu pamatyti visų nuostabių žemės kampelių. Negaliu nustoti kvėpuoti jausmu miesto, kurį lankau pirmą kartą. Liesti nepažintų namų sienas, akimis glostyti kraštovaizdžius, jausti vis kitokį jaukumą ir absoliučiai mėgautis įvairiausių bei keisčiausių žmonių kompanija. Man atrodo, kad niekada negalėsiu.

Viskas ko šiuo metu reikia – tai dozė gero miego ir kantrybės vienai savaitei. Sakė bus siurprizų.

Laikykitės. Juk žinot, kaip myliu.

B.

Ir kaip visada šiek tiek retrospektyvos… tiek sau, tiek kitiems linkiu, kad jų gyvenimas būtų bent jau tiek geras, kokį jie vaizduoja šituose paveiksliukuose:)))))

2014-09-16 03.11.2620140908_03040620140909_14403820140911_153346 20140915_165628 20140915_224005_LLS IMG_20140702_221632 IMG_20140731_132815 IMG_20140805_234424 IMG_20140806_010959 IMG_20140911_150216 20140912_000535 20140908_173654

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s