Getting drunk on dreams and then choking on reality

Kartais svarstau, kiek toli gali eiti žmogus vardan savo laimės. Ar iš tiesų egzistuoja kokios nors ribos, žyminčios liniją, kurios niekada neperžengtum? Kiek gyvenimų esi pasiryžęs sugriauti vardan savojo? Ar egzistuoja skaičius žmonių, kuriuos galėtumei įskaudinti dėl savo šypsenos? Ar iš tiesų svarbiausia daryti tai, kas verčia jaustis laimingu ir nekreipti dėmesio į aplinkybes? Ar verta užsimerkti prieš realybę ir skęsti saldžiam mele. Tokiam saldžiam ir klampiam kaip medus, kurio konsistencijai sunku priešintis nors ir stengiesi iš visų jėgų. Kiek daug gali leisti sau išprotėti? Užsibarikaduoti savo urve, nekontaktuoti su išoriniu pasauliu ir tais, kuriems rūpi, nes tiesiog nenori, kad jie temptų tave iš to lipnaus medaus. Nenori, kad kažkas tave gelbėtų ir trauktų iš vandens, nepaisant to, jog jauti, kad tuoj uždusi ir paskęsi.

Kiek sykių leisi subadyti širdį? Gal tol kol nieko nebejausi? Ir taip žodis po žodžio išriši sakinius, tekstus, mintis, galiausiai tai – ko neturėjai žinoti.  Visą gyvenimą karštligiškai kovoju už teisybę tik šis kartas kitoks. Neapsikenčiu kai skriaudžiami kiti, bet galiu nuolankiai ir aklai stovėti prieš tuos, kurie negailestingi man.  Visada žinau, kad nebus to, ko negalėsiu pakelti ir išgyventi. Nesvarbu per kokį mėšlą tenka praeiti, ta kelionė, kad ir kokia ilga bei sunki, vis tiek anksčiau ar vėliau pasibaigia. Bet šįkart klausimas ne tik kiek leisiuos būti trypiama pati, bet taip pat kiek trypsiu kitus.  Kartais skaudūs išgyvenimai taip ir nevirsta į jokias pamokas ar patirtis..kartais tai tiesiog skausmas ir viskas, be jokios išliekamosios vertės.

Niekaip nesuvokiu kaip galėjau leisti viskam atsitikti ir taip meluoti sau. Nuo pat pradžių žinojau kas bus ir nuoga oda ėjau tiesiai į ugnį. Baisiausia, kad net ir žinodama visas baigtis, visas tikimybes ir rezultatus – milijonus kartų daryčiau tą patį. Kartočiau ir kartočiau kol imtų svaigti galva ir netekčiau sąmonės. Nebeatpažįstu savęs. Pasidavusi gyvenimui ir sulaužiusi visus savo tabu, rašau tragikomediją, nes džiaugsmo ir skausmo ašarų po lygiai kiekvienoje svarstyklių pusėje.

Gal iš tikrųjų jokios ribos neegzistuoja? Gal  iš ties nėra jokių suvaržymų išskyrus tuos tavo galvoje? Tuos, kurie vadinami sąžine, kaltės jausmu ir kuriems leidi tave kontroliuoti. Be to, kita vertus per ilgai elgiausi gerai. Gal pats metas leisti sau paslysti? Na taip, kaip kiti leidžia sau, o vėliau pasako „atsiprašau“ ir nebeatsuka laiko atgal. Bandau save, ekspermentuoju kiek toli galiu eiti. Kolkas esu toliausiai kiek teko būti ir nežinau kaip dėl to turėčiau jaustis. Žinau, kad dušiu į milijonus gabalėlių, bet  A. sakė, kad šviesa gali šviesti tik pro suskaldytas širdis.  Ir galbūt iš to nesigaus nieko gero, tačiau bandymas bent jau patikrinti ar iš to gali kažkas išeiti, bus geriausias dalykas gyvenime.

B.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s