That’s what happens. You let people in and they destroy you

Kai nori būti geresniu, kai paskutinis vardas prieš užmiegant yra tapatus pirmai minčiai atsibudus ryte. Kai nori su visu pasauliu dalintis savo džiaugsmu, kai gali nuversti kalnus. Kai pamiršti visus draugus ir anksčiau mėgiamas veiklas, nes atrodo, kad ir taip neužtenka laiko dienoje praleisti pakankamą kiekį minučių su tuo pačiu žmogumi. Kai savęs atiduodi daugiau nei imi atgal. Kai kiekvieną laisvą sekundę išnaudoji ateities scenarijų kūrybai, kur viskas žėri ir blizga balta spalva, kvepia karamele, naminiais sausainiais, gardžiu raudonu vynu ir jaukumu sklindančiu nuo šalia esančiojo. Kai nakties tyloj gali prigludęs klausyti sprataus kitos širdies plakimo. Galiausiai kai šypsaisi kaip idiotas be jokios priežasties, nors ta priežastis pamažu tampa svarbiausiu dalyku gyvenime. Man atrodo, kad visa tai yra vadinama tuo žodžiu iš M raidės, kurio aš nenaudoju. Ir jis toks paprastas ir aiškus, kur nereikia jokių išvedžiojimų ir interpretacijų. Arba M, arba ne ir viskas. Bet tik ne man. Juk gyvenime ir taip dar mažai dramų, negandų ir nuopuolių, tad kodėl gi neuždėjus vyšnios ant deserto viršūnės?

Gal gali man kas nors atsakyti, kokią definiciją pritaikyti visiškai priešingam jausmui. Kuomet diena iš dienos jautiesi blogai, purvinai ir kenksmingai. Kuomet nenori su niekuo dalintis savo paslaptimis, ką čia paslaptimis, nenori su niekuo net kalbėti. Kai nuolat save grauži. Kai žinai, kad jokia ateitis neegzistuoja ir kiekvienas kartas yra lygiai toks pats pirmas kaip gali būti ir  paskutinis. Kai visais įmanomais būdais bandai susirasti kuo daugiau prasmingos veiklos, nors trumpam išplaunančios minčių nuosėdas. Kai vegetuoji ištisas dienas, vardan kelių trumpų minučių, kurių metu saulė nešviečia, muzika negroja ir nėra baltos spalvos. Kai net pradedi mąstyti, kad gal reikėtų į bažnyčią nueiti, nes atrodo, jog tai vienintelis fizinis vakuumas, kuriame galbūt galėsi nors trumpam ištrūkti iš savo minčių kalėjimo ir nurimti. Kai nėra jokios kitos išeities kaip tik išlaukti kol istorija pasikartos ir oro uosto grindimis stipriai spausdama vilksi lagaminą dar vienos pabaigos link.

Artimiausias ir labiausiai tinkantis žodis – priklausomybė. Pasirodo, kad vieni žmonės geria, kiti rūko, treti svaiginasi įvairaus plauko tirpalais, viralais ir piliulėmis, bet be viso to dar gali būti ir priklausomybė nuo žmogaus. Kai dingsta visa garbė ir išdidumas, kai net nebebandai taikstytis su neteisybe, kai pagaliau vieną kartą gyvenime kažkas sugeba be spynų užrakinti narve. Ir blogiausia, kad viską puikiai supranti,  bet nė nebandai to sustabdyti, nė nesipriešini. Kasdien maitini save skausmu ir melancholija, tačiau tuo pat metu turi jaustis gyvas. Kai užuot buvęs geresniu žmogumi nori skaudinti, keršyti ir taip toliau grimzti į beprotybę. Kai mintyse kuri ne ateities scenarijus, bet kapstaisi po praeitį tikėdamasis atrasti bent kokius nors logikos trupinėlius, galinčius paaiškinti nenormalų elgesį. Aišku tik viena – priklausomybes reikia gydyti, kol jos galutinai neusgniuždo. Bėda ta, kad dažniausiai neaišku kaip smarkiai progresavusi liga, kol nepradedi gydytis. Stadija, pasirodo, tokia, kad viskas ką gali padaryti tai tik susitaikyti ir laukti, kol bus palinkėta gero skrydžio.

Turbūt tiesa, jog  pirmo karto nebepakartosi. O mano gyvenime kaip visada dimensijos šlykščiai prasilenkia viena su kita – tiek laiko, tiek vietos. Svarbiausia žinau už ką to nusipelniau. Buvo metas, kai šaltu veidu sudaužiau kažkieno svajonę. Paprasčiausiai – what goes around, comes around. Ir artėja naujas, juodas ir sunkus metas – laikotarpis, kurio metu reikės atrasti nežmoniškai daug jėgų atsitiesti. Reikia ieškoti naujų krypčių ir kuo greičiau sprukti kur nors. Juk tai viskas ką sugebu visada padaryti – pabėgti.

Man nesuvokiama kaip vienas ir tas pats žmogus gali priversti tave šypsotis kaip beprotę ir kartu klampinti į giliausią liūdesio ir neapykantos liūną. Kai viskas pagaliau išsipainioja aš įrašau dar vieną vardą į nebelankytinų žmonių sąrašą. Deja, bet greitai paprašysiu pažado ir turėsi man prisiekti niekada nė nebandyti daugiau manęs paliesti. Net mintimis.

Aš taip pavargau laukti. Laukti kol pasaulis taps geresnis, kol žmonės nustos lenkti nagus tik į save, kol atrasiu save, kol nustosiu blaškytis tarp kraštutinumų, kol žmonės darys gerus darbus, nesitikėdami nieko atgal, kol šypsenos nusvers ašaras, kol sočių bus daugiau nei alkanų…

Bet jeigu kas paklaustumėt, kaip gyvenu, atsakyčiau, kad gerai. Visada taip sakau. Dar visada priverčiu žmones juoktis. Ir beto visi galvoja, kad aš labai drąsi. Nesakysiu, kaip yra iš tiesų. Šiandien kolkas žinau tik vieną – myliu Stambulą, su visais jo grožiais ir bedugnėm, į kurias krentu. Šitas miestas per metus man davė tiek, kiek jokia mokykla ir universitetai niekada neduos. Bilietas jau kišenėj, tad įnirtingai eikvoju paskutinius šansus paglostyti šitą deimantą.  Saulė kartais vis dar pabučiuoja sustabarėjusią odą, o Naujuosius sutiksiu tarp tiltų juosiančių Bosforo sąsiaurį. Viskas taip kaip kažkada svajojau. Na, beveik.

B.

2014-11-03 21.03.49

2014-11-07 14.57.212014-11-08 20.25.31Processed with VSCOcam with t1 preset

Mano šių metų atradimas:))

Mano šių metų atradimas:))

vakarėliai ir stogai..

vakarėliai ir stogai..

20141006_21212020141025_183649_LLS20141214_151543

tai kažkaip visi kartoja, kad į turkę panašėju..

tai kažkaip visi kartoja, kad į turkę panašėju..

tai vis gi buvau..nepadėjo

tai vis gi buvau..nepadėjo

20141221_181414

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s