Let the journey begin. Again

Kažkas neseniai manęs užklausė, kiek man metų. Aš net nesusimasčiusi žiojausi atsakyti, kad kokie 27 ar 28. Tada pati nustebau supratus, kad iš tiesų vos 22…Toks jausmas, kad per praėjusius metus pasenau (o gal užaugau?) dešimtmečiu. Susikroviau tokį patirčių bagažą, kurio galbūt net nereikėtų, bet juk ne pats renkiesi pamokas ir patirtis, kurias tau pateikia gyvenimas, tiesa?

Keistas tas pasaulis. Vieną rytą gali Londono centre užsigerti pusryčius šampanu, o tos pačios dienos popietę riogsoti ant savo metais apaugusios sofutės Vilniuje.. Sekmadienį Bosforo sąsiaurio pakrantėje valgai mėgstamiausią picą ir brauki paskutinę juoko ašarą su mylimiausia drauge, o pirmadienį bėgte lėki į TSPMI pristatinėti bakalaurinio. Negali užmigti paskutinę naktį, nes žinai, kad šalia gulinčiojo, ko gero, niekada nebepamatysi, tačiau po kelių mėnesių likimas iškrečia pokštą ir nubloškia abu į tą pačią šalį, tam pačiam vienam savaitgaliui. Žmonės visada visur ieško prasmių ir atsakymų. Deterministai, ko gero, pasakytų man, kad visi šie įvykiai yra tarpusavyje susiję, vienas kitą sąlygojantys ir vedantys prie vieno tikslo. Iš anksto nulemtų veiksmų grandinė nuo pat gyvenimo pradžios vedanti tave ten ir niekur kitur. Niekas nenutinka veltui, tam visada yra priežastis. Nežinau, kodėl, tačiau aš labiau linkusi tikėti atsitiktinumo teorijomis. Galbūt todėl, kad mano pačios gyvenimas vienas didelis chaosas, be jokios aiškios krypties ar tikslų. Ir net pamėginus juos išsikelti labai greitai tenka susipažinti su gyvenimo parengtais iššūkiais, kurie vieną po kito sugriauna planus ir priverčia sankryžoje pasirinkti visai kitą kelią nei buvau suplanavusi. Bandau nustoti ieškoti prasmių, atsakymų ir tiesiog iš visų jėgų stengiuosi išnaudoti viską, ką gyvenimas dovanoja. O dovanoja daug.

Tiek daug prisiminimų, nemigo naktų, pokalbių pakeitusių mano pasaulėvoką. Nuo tos kiekybės man kyla baimė, jog galiu ką nors svarbaus ir brangaus pamiršti. Nauji prisiminimai keičia senus. Bet kartu argi nenuostabi mintis, kad visa kas geriausia vis dėl to dar tik priešaky? Ir vis gi šalia visų įspūdžių, atmintyje užfiksuotų kraštovaizdžių, po mėnuliu tyliai miegančių miestų,  išpiltų vyno taurių, nosį jaudinančių ir gomurį glostančių patiekalų, tylių šnabždėjimų į ausį, apkabinimų, priverčiančių nustoti kvėpuoti,  svarbiausiu dalyku išlieka kelionėje sutikti žmonės. Aš vis dažniau susimąstau, galbūt visata iš tiesų kovoja tam, kad dvi sielos sutiktų viena kitą? Nes pripažinkit, kai kurie dalykai tikrai yra per daug keisti ir neįtikėtini, jog būtų galima juos vadinti paprasčiausiu atsitiktinumu.

Mane neramina dar vienas dalykas. Kas kart grįžus namo apima keista nesavumo būsena. Atrodo, jog ne tik kambarys ar namas tampa man per ankštas, bet net ir miestas ar visa šalis. Jaučiuosi kaip tuose fantastiniuose filmuose kuomet į spąstus patekęs veikėjas beviltiškai bando priešintis link jo iš visų pusių sparčiai artėjančioms sunkiasvorėms sienoms. Būtent dėl šios priežasties negaliu daugiau nei kelių mėnesių išsedėti vienoje vietoje. Tai jau tapo kažkokia liga, paranoja. Mano narkotikas yra tas jausmas, paliekant dar vieną gyvenimo stotelę.  Suvokimas, jog niekada daugiau nematysi savęs tokios kokia buvai būtent čia, būtent tuo metu, nes daugiau niekada tokia nebebūsi, jokiomis kitomis aplinkybėmis. Nerimastingai sėdėdama lėktuvo salone atrodai kaip visiška idiotė, bandydama paslėpti tą kvailą šypseną sukeltą prisiminimų. O tada paprasčiausiai grįžti į nusistovėjusį, lėto tempo gyvenimą. Taip. Išgyveni pasakas, prisilieti prie stebuklų ir po to esi priverstas grįžti prie mirtingiesiems įprastų dalykų: namų ruošos, atsibodusių studijų, nespalvoto gyvenimo ir aplinkui vis niurzgančių žmonių.  O mintys beprotės – visai juk ne čia! Jas tvindo naujos idėjos ir žinios, o palaikydama ryšį su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių kaupia informaciją apie jų gyvenimą ten. Ten kažkur už Atlanto ar kitoje Viduržemio jūros pusėje. Kokia neteisybė, kuomet tavo fizinis kūnas priklauso ne tai pačiai erdvei, kuriai priklauso mintys.

Vėl ir vėl naujos idėjos temdo šviesų protą, o pirštai mikliai naršo internetinius pigių lėktuvo bilietų portalus. Šįkart bilietas – į vieną pusę. Daugelis kartoja, kad man jau pats metas “surimtėti“ ir “atsakingai žvelgti į gyvenimą“. Suprask – susirasti geručiuką darbučiuką ofisiuke, 8:00-17:00, gal net būsto paskolą pasiimti ir ramiai nusėsti vienoje vietoje laukiant statistinio jaunikio… Panašu, teks eilinį sykį visus nuvilti. Nors pripažįstu, kad mano blaškymaisi po pasaulį vargina, tačiau aš turiu rasti tą vietą. Tą vienintelę, kur norėtų atsigulti mano širdis. Ten, kur kūnas nurimtų, o protas užkaistų. Ten, kur galėčiau kasdien kvėpuoti laisve – minčių, darbų, svajonių, kūrybingumo. Praeitas dar vienas gyvenimo etapas – uždėjau štampą ant studijų TSPMI. Ir šią akimirką manęs jau niekas nebelaiko, kelias atviras į visas keturias pasaulio puses. Įdomu, ką šįkart atneš mano kelionė. Juk žinau, kad tik dideliuose miestuose nutinka didelės istorijos.

B.

O šituos buvau įsimylėjusi visą paauglystę ir daugiau. Kažkaip vėl atradau:)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s