My sweet escape

Vakar pramerkusi akis nusprendžiau, kad bus gera diena. Kaip kontrastas kojas braižančiam šalčiui, einant į darbą nosį kuteno saulė. Kai autobusas sustojo Narbuto stotelėje keleivių akimis perbėgo pažįstamas nerimo ir pasimetimo žvilgsnis, vadinasi – kontrolė. Visi ėmė spurdėti, nerimastingai krapštytis mėgindami prisminti, ar spėjo pasipildyti savo bilietus. Lipu laukan – staiga prišoka 4 kontrolieriai ir plačiai šypsodamiesi kiša puodelį karštos arbatos: “Kad nesušaltumėt!“ – rėkia nustebusiems žmonėms. Ar gi ne smagu? (negalvokime apie prasidėjusią Zuokulos priešrinkiminę ir eilinį populistinį bandymą užglaistyti savo klaidas piarais). Žodžiu +100 nuotaikos taškų. Vakare pakeliui į svečius naktyje ant žemės radau kelis litus. Niekada neesu radusi pinigų! Galų gale vakarą praleidau su seniai matytomis draugėmis, mergaitiškais pokalbiais, vynu ir šimtą metų nejaustu lazanijos skoniu! Namo grįžau po vidurnakčio ir prieš krisdama į lovą nusišypsojusi dar spėjau pagalvoti “juk sakiau, kad bus gera diena…“

Prieš kelias savaites supratau, kad dūstu ir reikia kaip nors iš kur nors gauti tyro oro. Nereikėjo daug galvoti, kur nuvykti ir ką aplankyti. Mano princesė iš Persijos, žinoma, pasirašė avantiūrai susitikti mudviejų gyvenviečių pusiaukelėje ir praleisti savaitę kartu. Taigi taigi taigis ketvirtadienį susikrovusi nemažą čimodaną aš jau tartėjau autobusu į Vokietiją. Pirmoji couchsurfing’o patirtis taip pat sėkminga (kaaaaaaarmaaa). Borisas – linksmas žmogus, be jokių limitų ir suvaržymų, turintis milžinišką aistrą gyvenimui ir nuotykiams. Kokia kompanija gali būti geresnė? Buvom pasitiktos su skania vakariene, šypsena ir pasiūlymu apvažiuoti miestą dviračiais. Savaitė skriete praskriejo, bet jos užteko. Kaip visada spėjom ir pasilinksminti, ir pasikultūrinti, Borisas aprodė ir apipasakojo įdomiausias Berlyno vietas, kurių būdamas turistu tikrai neaplankytumei. Su A. kaip visada leidom dienas grožėdamosis aplinka ir mėgaujantis niekada nesibaigiančiomis filosofinėmis diskusijomis. Temų niekada nepritrūkstam, o po šitų pokalbių visada jaučiuosi truputėlį paaugusi. Yra žmonių, kurie kaip maži vampyriukai tau nejaučiant siurbia tavo energiją, apkrauna sunkiomis emocijomis ir yra tokių, kurie tiesiog pakylėja tave aukščiau, įkvepia nuotykiams, padeda sulaužyti apkerpėjusius stereotipus ir žingsnelis po žingsnelio vis labiau tempia už komforto zonos ribų. A. būtent tokia. Jos asmenybė – tai rytų ir vakarų kultūrų mišinys, didžiulė kelionių patirtis, savotiškos vertybės ir visiškas nusistovėjusių standartų nepaisymas. Man patinka žmonės, kurie nebijo kalbėti, atrodyti, elgtis kitaip. Apskritai mano gyvenime labai trūksta motyvuojančių žmonių. Žmonėms užtenka paprastų ir patogių gyvenimų, kur nereikia dėl nieko rūpintis, stengtis ir siekti. Visi visuomet suka lengviausiu keliu, kartais man iš viso atrodo, kad jie priaugę prie savo komforto zonos, jie bijo, kad tik niekas neateitų ir nebakstelėtų pirštu, ragindami šiek tiek pasijudinti. Man toks gyvenimas atrodo tuščias ir beprasmis, tad dedu visas pastangas, kad manasis tokiu netaptų. Paskutiniu metu vis labiau pastebiu kaip vienas po kito lūžta stiprių žmonių paveikslai, dūžta svajonės ir žmonės paprasčiausiai per daug tingūs bei pasyvūs dar spėti jas pačiupti. Kažkaip labai jau greitai visi pasiduoda. O gaila, nes potencialas milžiniškas.Apskritai Vokietija buvo tai ko man seniai reikėjo. Man neduoda ramybės vienas dalykas – kodėl laimingiausia jaučiuosi toli nuo namų, nuo visų pažįstamų ir draugų, nuo savo gyvenimo?

Metus susidėlioju ketvirčiais ir skirstau, ką per juos prasmingo nuveikti. Dar vienas paturbintas semestras jau praeity, ir juk nebuvo taip skaudžiai, a? Sesijos rezultatai kolkas geriausi per visus semestrus, darbe taip pat gavau šiokį tokį bonus’ą, pagaliau baigėmė filmuoti video, prisidėjau prie tarptautinės konferencijos organizavimo ir apturėjau gražias išleistuves. Vienu metu buvo apėmęs kažkoks slogumas, nuojauta kužda, kad reikia šiek tiek daugiau laiko, kad iš tikųjų įvertinčiau praėjusio pusmečio prasmę. Paliekant darbovietę šalia visų padėkų, atsisveikinimų ir palinkėjimų, labiausiai nustebino/nudžiugino kolegės žodžiai: “Žinai, Beatriče, man labiausiai gaila, kad tu leidai tik keletai žmonių pamatyti, kokia iš tiesų esi nuostabi“. Niekas nėra nieko gražesnio man pasakęs ir supratau, kad ne žmonių kiekyje esmė. Tik visiški garbėtroškos ir savimylos gali kažką daryti vien tam, kad apžavėtų visus aplinkinius. Džiaugiuosi, kad praeidama pro žmones palieku šypsenas ir grįžę namo po sunkios darbo dienos jie susijaudinę saviškiams pasakoja kaip kažkokia praktikantė jiems atnešė bandelių, nes norėjo nuraminti ašaras. Nors mažais dalykais reikia džiaugtis, gyvenime vadovaujuosi tiesa “work hard in silence and let your success be the noise“.  Ir tai suveikė + karmos bonus taškų man. Tiesą sakant truputėlį didžiuojuosi savimi, kad vis gi sugebėjau padaryti daugiau nei man priklauso ir kitą rudenį, kol visi pluš praktikose aš būsiu laisva. Nepaisant to nemiegu ant laurų ir jau vynioju naujų planų voratinklius. Sugalvojau naują planą chuliganą ir pažadu sau, kad visomis jėgomis stengsiuosi jį įgyvendinti.

Gyvenimas nenustoja manęs stebinti, o aš taip skubu. Bet gal ir gerai, nes lieka mažiau laiko įvairiausioms negandoms. Kartais pati stebiuosi, kaip sugebu atriboti savo mintis nuo to, kas skaudina, idant atlikčiau savo darbus. O gal kaip tik atvirkščiai. Keista, kaip laikas sudėlioja viską į savo vietas, nuplėšia kaukes, parodo tikruosius žmonių veidus. Žinau tik vieną – reikia išmokti nebebūti tokia skysta. Pastebėjau, kad jei nori daryti gera arba rūpintis kitais, geriausia tai daryti svetimiems žmonėms. Jie labiau įvertina, o tu nesijauti sugniuždytas, kai mainais negauni nieko atgal. Nėra nieko skaudžiau, kai patys artimiausi atsuka nugaras ir apsimesdami, jog praeitis neegzistuoja, praeina pro šalį neištardami “labas“. Liūdniausias dalykas kalbant apie išdavystę yra tai, kad tame niekada nedalyvauja tavo priešai. Ji visada lydima pačių artimiausių žmonių. Tada nebelieka prasmės  pykti, aiškintis, svaidytis kaltinimais ir įžeidimais. Kaip ežiukas susivynioji į spygliuotą kauburėlį, kurio niekas geriau lai nemegina liesti! Ramiai ir tyliai praryji savo nuoskaudas ir išaušus rytui vėl eini į pasaulį atvira širdimi. Ir tai viskas ką tu gali padaryti. Susitaikyti. Kartais žmonės nustoja kovoti ne todėl, kad pavargsta, bet todėl, kad nebemato tame prasmės. Noriu tikėti, kad žmonės yra geri, tikrai noriu, bet jie man neleidžia. Egoizmas ir savanaudiškumas suės mus visus. Aš pasiduodu. Nebesilaikysiu nagais įsikabinusi į tuos, kurie man brangūs, nes panašu, kad meilės proporcijos visada pasidalina nesąžiningai mano atžvilgiu. Aš pavargau.

Man atrodo, kad sunkiais odiniais kaubojaus batais atrioglina pavasaris. Jau persikrausčiau savo spintą, nugrūsdama tamsius drabužius į galą. Noriu šypsotis į saulę ir uostyti žmonių laimę aplinkui. Klausytis kačių murkimo ant mašinų kapotų ir stebėti gražius, stlingus žmones skuodžiančius prospektu.

Pavasari, aš čia!

B.

Įsijunkit ir varykiti žemyn:)))

namų ilgesys

negaliu patikėti, kad Kalėdos buvo taip seniai

kalėdiniai vakarėliai aukštai

go home, Christmas, you are drunk…

iš darbo kasdienybės

taip ir norisi surikti: NAILED IT!!!!!!

ne pati kepiau, bet ačiū buvo nuoširdus:))))

Fainiausia Berlyno sienos vieta!

mano laimė:)))

Borisas!

rusiški atributai + rusiška muzika + tarptautiniai pokalbiai apie SU ir Šapranauską:))))

because crazy people are crazy!

Berlynaujam

kaip gi aš be liūtų

mūsų kambariukas:)))

Sutinki žmogų pirmą kartą gyvenime. Pakalbi 10 minučių, jis tau palieka savo namų raktus ir išvažiuoja į darbą. Aš laukiu Avos ir skaitau tai ką randu, o šitas radinys tai buvo kažkas wow:))

visada grožiukas

niam

;*

If less is more, then nothing is everything

Kai gyvenimas per ilgai užsistovi vietoje, reikia, kad liūtui ant uodegos ir vėl nukristų gabalėlis dangaus. Dienos susimaišo su naktimis,  kaip ir pusryčiai su vakarienėmis.  Kai nebeužtenka būti paprastu studentu ir du mėnesiai ramybės pasirodo nepakaliama našta, reikia prisigrobti naujų veiklų ir darbų. Tada varai varai kaip žiurkėnas savo besisukančiame bėgimo takelyje, kol vieną dieną netyčia atsimerki ir pamatai, kad viskas visai ne taip, kaip galbūt atrodo. Ir kaip visada „niekas kitas čia nekaltas, mergužėle, tu pati“. Vėl ir vėl užkimbu ant to paties kabliuko. Ir vėl per daug bijai nuvilti kitus, nes juk visada gyvenime priiminėji tik protingus ir apgalvotus sprendimus. O, kas jeigu ne? Ir vėl išversta širdimi lakstai tarp žmonių tikėdamasis, kad jiems rūpi tiek pat kiek ir tau.  Štai ir vėl suklydai. Kiekvieną kartą iš naujo tikiesi, kad šįkart gyvenimas iš tavęs nesišaipys  ir lygiai tai pat kiekvieną kartą vėl iš naujo nustembi, kai jis tai padaro. Sako,  sužaloti žmonės yra pavojingi – jie žino, kad gali daug ką ištverti. Ir nors visada sakau, kad pati esu savo istorijos rašytoja ir herojė, kurios nereikia nuo nieko ginti,  taip gera kartais pajusti rūpestį ne kitiems, bet kitų. Kartais pamiršti, žmogus, pažvelgti į save iš šalies. Tik skubėdamas pro užgęstančio miesto skverus netyčia vitrinoje pamatai pažįstamą, bet suvargusį veidą. Leki pro žmones, bet net nesugebi jų pastebėti. Jie šypsosi, o tu negirdi. Bet net ir tai suvokęs, lieki įpančiotas į pareigų ir prievolių voratinklį. Ir kiek vis gi reikia turėti jėgų kasdien atsibusti ir pasiryžti vėl ir vėl kovoti su ta pačia tuštybe ir monotonija. Tiki, kad tai kaina to, kas laukia ateity. Galbūt.

Šiandien mane bandė įtikinti, kad visada galiu rinktis. Ha. Ir dar kartą ha. Ir turbūt liūdniausia tai, kad jei žinočiau, jog už 11 minučių susprogs saulė, nebūtų žemėj sunkesnio jausmo, nei žinojimas, jog taip ir nespėsiu pasiekti to, ko taip trokštu.  Ir kam tada rūpės tie šimtai viršvalandžių, kavos puodelių, juodraščių ir pražilusių plaukų? Ieškau kelio į laisvę ir, panašu, kad niekada nesurasiu. O gal viskas dėl to, kad nuolat turiu būti preciziškai savarankiška? Dėl to, kad niekada nedrįstu pasikliauti kieno nors pagalba, o juk sako, kad dviese visada lengviau? Ir vis gi, jei sutikčiau ką nors, kuris žinodamas, kad aš bijau tamsos, savo kelnių kišenėse nuolat nešiotųsi žvaigždes,  o  pro veidą slenkant liūdesiui, sugebėtų  jį nuspalvinti nesumeluota šypsena , nedelsiant baigčiau visus išsisukinėjimus.

Na bet panašu, kad viskas artėja link pabaigos. Išgyvensiu dar vieną sesiją, baigsis praktika ir kalėdiniai lakstymo maratonai. Nusimato keletas neįprastų renginių. Be to,  šiais metais sugalvojusi būti itin miela ir šeimyniška nusprendžiau artimuosius apdovanoti home-made kalėdiniais skanėstais. Vien nuo minties, kaip aš sukiojuosi virtuvėje su briedžiais puošta prijuoste ir gracingai barstau cinamoną ant pasidabruotų sausainių, kelia juokąJ)))

…Bet iki tol reikia išgyventi velnionišką savaitę, į kurios 5 dienas kažkaip turės sutilpti „Breakfast at Tiffany‘s“ vakarėlis su visais specialiaisiais dress kodais, paskutinė seminarų savaitė, 2 rašto darbai, egzaminas, pokalbiai su čigonais, neįgaliaisiais ir vienišomis mamomis, kelionė į Kauną ir, žinoma, likusių dovanų supirkimas ir supakavimas…

Viskas bus gerai. Klijuoju šypseną, lakuoju nagus ir skuodžiu į virtuvę kepti gardėsių, kurie keliaus net į pačią Prancūziją!

Laikykitės!

B.

kartais padalyvaujam:)

 

 

!!!!

 

nes dovanos visada atkeliauja paslaptingais keliais. Panašu, kad slaptas šitų dovanėlių palikinėtojas visai neblogai mane pažįsta. Šokoladas + absolutas… :)))

 

jau kartą lankėmės romų socializacijos centre. Apskritai Kirtimai ir taboras – tarsi mažoji Lietuvos afrika. Nepaisant to, ten sutikti žmonės ir pokalbiai su jais visai ne tokie, kokių galbūt tikėjomės. Stereotipai, stereotipai..per pastaruosius metus sugriovau jų šimtus.

 

Prisiminiau vasarą: jei leisti naktis NORFOJE tai tik su Kaušpėdu dainuojant “Ant kalno mūrai“:))))

 

vakarais einu namo..

 

turiu gražių draugų:*

 

neįtikėtina, kaip kartais galima ilgėtis žmonių

There is nothing worse than ‘too late’

Rugpjūčio naktys per daug giedros ir žvaigždėtos, kad leistumei jas vienas. Tai nutinka tik kartą metuose, kuomet visą naktį gali alsuoti šiltu oru ir pamesti  vardą savaitės dienų. Šis rugpjūtis man kažkoks ypatingas. Jis tarsi filmo užsklanda, lėtai dedantis tašką tarp neįtikėtinų pralėkusių metų ir kitos  „naujos pradžios“, dar vieno kitokio rudens.  Tiek patirta ir išgyventa, tiek kraštų aplankyta, tiek žmonių sutikta, tiek atrasta naujų potyrių, tiek mylėta ir liūdėta, tiek svajota ir vėl nusileista ant žemės, visko tiek tiek…

Norėčiau viską pakartoti, nes šie metai buvo stebuklingi. Ir nors nežinau, kas manęs laukia už savaitės ar kitos, ruošiu save naujiems iššūkiams ir kaip visuomet stengiuosi ištraukti save už komforto zonos ribų.

Nauji namai, šįkart tuštesni nei įprastai. Tiesą sakant tuščiausi kokiuose tik esu kadanors gyvenusi. Kartais tyla tiesiog spengia ausyse, bet aš juk niekada ir nesupratau, ką visi tie žmonės atranda nuolatiniame triukšme? Galbūt tai yra tai, ko man ilgą laiką reikėjo. Kuriu gyvenimą tokį, kokio noriu pati. Dedu plytą po plytos ir nors dažniausiai viskas ne taip kaip galbūt norėtųsi, stengiesi džiaugtis betkokia gera naujiena, nuoširdžia šypsena, padėka ar paskatinimu.

Neramina tai, jog vis dar niekaip negaliu įsipaišyti į įprastinio gyvenimo rėmus. Kartais prabudusi vidury nakties puolu rašyti laiškus ir tik pradėjus švisti  suprantu, kad jie niekada taip ir nepasieks adresato. Mintys nuolat klaidžioja po Konstantinopolio labirintus, taip ir neužbaigtas istorijas ir nesudėliotus taškus. Juk išsprūdusi žuvis visuomet didžiausia. Ir vos tik žengi žingsnį į tai, apie ką niekuomet nežinojai ir net nemanei egzistuojant, kuomet tau atsiveria tarytum didžiulės durys, slepiančios tai, ko galbūt daugelis ne tik, kad niekada neregės, bet net nesupras, tik tuomet suvoki, jog negali ir vėl žengti žingsnio atgal. Bijau, jog vieną dieną tiesiog susikrausiu lagaminus ir lėksiu ten, kur šaukia ne tik širdis, bet ir protas. Tikrai bijau, nes ko jau ko, bet drąsos man niekada netrūko…

Šaltas rudeninis lietus skalbia pirmo aukšto langus. Susigūžusi prie nepatogaus pačios susikonstruoto stalo, lyg viena iš tų filmų herojų, prikritusi naktimis lempos šviesoje pirštais tipenu per klaviatūrą. Ne ne visai ne romantiškus ir ilgesingus tekstus. Laisvalaikiu rašau visai ką kitką. Kartais piešiu Sudano grėsmių žemėlapį, kartais kritikuoju mokslo pažangą, bet daugiausiai laiko skiriu genocidams, masiniams žudymams ir pasaulinei tylai regint baisiausius nusikaltimus. Sounds fun? Tai jau tikrai. Darganotam rudeniui kaip tik.

Taigi, apsivertusi šūsnimis lapų ir susivyniojiusi į ryškiai žalio pledo kokoną laukiu išganymo. Ko nors, kas vėl supurtytų mano net du mėnesius stabilų gyvenimą. Dar laukiu gyvenimo bendražygės, su kuria jau visus metus sąmoningai prasilenkiam, vis laukdamos naujų metų, kuomet draugystė ir vėl šildys kokį nors senovinį butą.

Ir ups. Jau, pasirodo, spalis, o aš nė nepastebėjau…

B.

Sunset of fairy-tale

…kartais man atrodo, kad kažkur kažkas sėdi ir laukia, kol aš ištarsiu žodžius „Aš niekada negalėčiau/nedaryčiau/nesakyčiau ko nors“. Vos išgirdęs šią frazę jis piktdžiugiškai suploja mažyčiais delnais ir tiesiai man į veidą pamokančiai tėškia, kad niekada negalima sakyti „niekada“…

Taip, likimas niekaip nenustoja iš manęs šaipytis.  Kai jau liko tiek nedaug iki pabaigos, kai ašaringai išlydėjus visus draugus reikėjo tiesiog ramiai krautis lagaminus ir mintyse dėlioti viską į savo vietas ruošiantis sugrįžti į įprastą gyvenimą, kai širdis ir taip jau skendo liūdesio upėj, likimas vėl šliūkštelėjo saują šalto vandens, taip užkirsdamas kelią bet kokiai depresijai ir suteikdamas galimybę patirti paskutinį nuostabų nuotykį savo pasakų mieste.

Pirmą kartą įsitikinau  – karma veikia. Ir net labai gerai. Pasipūtėliškai galiu drąiai teigti, jog likimas man atsilygino už tai, kokia buvau visus 5 mėnesius ir už tai, kaip elgiausi su žmonėmis.  Mano susikurti ir kitiems teigiami gyvenimo principai pasirodė beesą teisingesni nei aš vyliausi, tad už tai buvau apdovanota. Kartais turbūt verta pakentėti, nepasiduoti nereikšmingom pagundom ir tikėti pasakom. Kai vieną ilgą naktį tu regi tiek daug ženklų bylojančių apie nesekmę, kai tave sustabdyti bando ne tik prietarai, bet ir policija purškianti ašarines dujas tiesiai į ką tik kruopščiai padarytą makiažą bei vakarinę suknelę ir net  kuomet į tavo namus kelią kažkokiu būdu atranda visiškas keistuolis prašantis pagalbos, supranti – šitas vakaras geruoju nesibaigs. Tik vėliau supratau, kad visa tai buvo ne ženklai liepiantys sustoti, bet likimas, tikrinantis mane. Užteko atsistiktinai pamatyti žalių akių žvilgsnį veidrodžio atspindy ir nuo tos akimirkos jau aš pradėjau spindėti.

Visada maniau, kad žmonės gyvenantys pagal filmų scenarijus yra beproto laimingi. Moterys suveltais plaukais ir ištroškusiom širdim. Ir vyrai, drovūs džentelmenai, po ramybės kauke slepiantys laukines sielas. Ir kūnus. Atsitiktinė pažintis, pakeisianti tavo gyvenimą, bemiegės naktys ir juokas, saulėlydžiai ir saulėtekiai, o kad viskas būtų dar dramatiškiau – virš galvų lyg Damoklo kardas kabantis laikrodis, rodyklių mostais vis primenantis tą visai ne romantišką ir buitišką dalyką – vizos pasibaigimo datą. Filmo premjera įvyko likus 13 dienų iki mano išvykimo . Būtent šios dvi savaitės suteikė man šansą išgyventi tai, ko galbūt kitu atveju nepavyktų patirti ir per metus. Savo viešnagę Konstantinopolyje galiu drąsiai padalinti į dvi dalis: pirmus 5 mėnesius ir paskutines dvi savaites. Miegoti nebuvo kada, nes laikas tapo aukščiausios prabos prabanga, o grėsmingai artėjanti birželio 26-oji ir filmo kulminacija tiesiog buvo pavadinta „black Wednesday“.  Nestigo nieko, ko reikia geram filmui: buvo ir mašinų, ir ginklų, ir prabangių vakarienių, ir vestuvių, ir gražių kraštovaizdžių, ir daug gero humoro, ir bėgimo nuo policijos, ir žvaigždėtų naktų… Stengiausi į viską žvelgti šaltu protu, nes jau esu išsidresiravusi save, kad neverta pasiduoti emocijoms ir jausmams.  Protas pirmiau širdies – taisyklė, bet visos mano susikurtos taisyklės ėmė lūžti viena po kitos. Sakė man nustoti tiek daug galvoti ir svarstyti „ar galėjo nutikti kas nors blogesnio?“. Tada aš supratau: o ar galėjo nutikti kas nors geresnio?

*                *              *

Kai pirmą rytą nubudau savo mažame kambaryje, kuris vis dar pilnas vaikystės ir paauglystės laikų palikimo, sufleruojančio apie ramų ir pavyzdingą ankstesnį mano gyvenimą, iš pradžių nesuvokiau, jog esu ne Stambule. Tik į kambarį paslapčia įslinkus katinui ir jaukiai susirangius pašonėje suvokiau kas ir kaip. Iš pradžių norėjosi laipioti sienom ir kaukti iš liūdesio kaip vilkui. Bet net ir tam nebuvo laiko. Gyvenimas ant lagaminų visada įpareigoja visur skubėti ir suspėti. Taip ir draskausi iš vieno Lietuvos galo į kitą, jausdama kaip iš lėto ši erdvė traukiasi ir darosi man per maža.  Užsikabinusi dirbtinę šypseną jau po kelių dienų varsčiau ofisų duris mėgindama susirasti darbą. Ha, o vos atvykus į Stambulą darbą man pasiūlė tą pačią dieną, be jokių paieškų…

Esu tikra – dar ilgai gyvensiu prisiminimais ir palyginimais. Gyvenimui ir tam iš manęs nuolat besišaipančiam likimui esu velniškai dėkinga už visus suteiktus šansus.  Būtent tai leido man suprasti, jog gyvenimas yra sukurtas iš šimtų dienų, kurios yra visiškai bereikšmės ir tų kelių trumpų momentų, kurie priverčia tavo širdį plakti kelis kartus greičiau. Tad kartais verta išlaukti tuos šimtus ilgų dienų, kad turėtum galimybę išgyventi tą trumpą, bet stebuklingą akimirką.

Ko gero, tai nebuvo atsitiktinumas, jog per penkis mėnesius visuomet sugebėdavau pražiopsoti saulėlydį, kurį taip norėjau išvysti. Tiek sykių planuodavau šį momentą ir kas nors būtinai užkirsdavo tam kelią. Ir likus vos kelioms dienoms iki išvykimo, atsitiktinai atvykom į vietą apsuptą vandens, užlipę į kalno viršūnę radom dvi plastikines kėdes (IN THE MIDDLE OF NOWHERE!!!) ir pagaliau galėjau išvysti, kaip ta iki raudonumo įkaitusi milžinė užgęsta Juodojoje jūroje…

B.

Because all good things finally come to an end

Šaudo, gaudo ir dusina. Mano pasakų miestas pamažu griūna ir gaila, kad paskutiniai atsiminimai apie jį bus būtent tokie. Bet nebūčiau aš, jei nepribarstytų kas nors pipirų į mano kelią. O gal reikėtų sakyti pipirnių dujų:))))

Niekaip nesusitaikau su pabaigos kvapu. Stengiuosi vyti mintis kuo toliau ir desperatiškai bandau išlaužti paskutines laimės akimirkas. Noriu pasaulį nustebinti savo šypsena ir padovanoti šiek tiek savo laimės. Viskas taip kaip ir turėjo būti ir turbūt net nebūčiau geriau suplanavusi , kaip praleisiu šiuos 5 kolkas įsimintiniausius savo gyvenimo mėnesius. Ir nors asmeninė pandoros skrynia gerokai pasipildė, naujų pojūčių, kuriuos išgyvenau čia, jau niekas iš manęs niekada neatims. Jaučiuosi užaugus. Tikrai nemažai prisidės prie mano patirčių lobyno. Turbūt pagrindinis dalykas, ko čia išmokau – tai tolerancija. Viskam, kiekvienam, betkam. Sutikau be galo daug skirtingų žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Vieni – karo pabėgeliai, matę baisiausius dalykus ir patyrę didžiausią siaubą, kokį gali patirti žmogus, antri – turtingi, vargo neregėję snobai, treti – iš karštų afrikos dykumų, su nuostabia kultūra, muzika ir visiškai kitokiu pasaulio suvokimu. Kiek inteligentų ir profesorių, muzikantų ir šokėjų, vargšų ir milijonierių. Jei pasaulyje egzistuoja vieta, kur kiekvienas gali atrasti savą kampą, savą žmogų ir nors kruopelę savo kultūros, esu tikra ta vieta yra būtent Stambulas.  Žėrintisi kaip deimantas dieną naktį, įvairiausiomis spalvomis.  Nepaisant to, kad pastaruosius pusę metų mane kiekvienam žingsnyje lydėjo turkai, turkiška kultūra, virtuvė, religija ir pramogos, daug labiau pamilau visai kitokį kraštą.

Iranas – mano nauja ateities stotelė. Kadanors. Pažadėjau sau, kad kadanors ir, kad būtinai. Gyvenime neesu sutikusi nuoširdesnių, linksmesnių žmonių nei iraniečiai. Jų kultūra vis dar kvepia pasakom apie Persijos princeses ir kalifus. Žmonės inteligentiški, daug keliavę, išsilavinę, o svarbiausia paprasti. Jeigu ne tie nelemti rinkimai, traukinio bilietas jau beveik gulėjo kišenėje…Bet A. sakė, kad kai gyvenimo pabaigoje pasistatys ten svajonių namą, pasikvies mane į svečius. Kalbėsim apie turkų vyrus, burkas ir ilgus sijonus. O kai diskusija išseks žodžių, kas nors užklaus retorinį klausimą „Kas yra meilė?“ ir diskusija toliau rutuliosis Persijos žeme… Tai viena gražiasių jų kultūros tradicijų:))

Naktimis sapnuoju Lietuvą. Supratau ko taip ilgiuosi – tai gamta. Žalumynai ir medžiai, laukai ir pievos – štai ko mano širdis tiek pasiilgo. Jau įsivaizduoju, kaip sode gulėsiu ant šviežiai nupjautos žolės ir pirštų galiukais raižysiu debesis. Tyla ir ramybė – visiška priešingybė gyvenimui čia. Keista, kad žmonės randa didžiulį pasitenkinimą visame tame triukšme, tačiau dažniausiai gėdijasi tylos.

Išgyvenusi pirmąją TOKIĄ sesiją gyvenime, pagaliau galiu susitelkti į save. Dar daug liko nuveikti,  daug ką pamatyti ir aplankyti. Žinau tik vieną – išvykdama čia paliksiu dalelę širdies. Per daug viskas įsirėžė į vidų, kad galėčiau taip lengvai paleisti. Pusę metų iš savo trumpo gyvenimo palikau čia. Labiausiai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent Turkiją. Norėjau iššūkių – gavau. Ir nors didžioji dalis, to ką įsivaizdavau prieš atvykdama pasirodė visiškai netiesa, kultūrų skirtumai išties šokiravo. Kiek diskusijų ir pokalbių išgvildenta stengiantis viską suprasti, pateisinti ir nesmerkti…Ir vistiek – skirtumai didžiuliai.

Ramiai įkvėpiu įkaitusio vasaros oro. Nedrąsi šypsena, širdis draskosi kaip pašėlusi, bet viduje ramybė, o tai ir svarbiausia. Palieku viską užnugary, į gyvenimo lagaminą susidedu tik tai, kas geriausia, nes kitką nešti tiesiog per sunku. Ir keliauju toliau. Nežinau kaip jums, bet man nuo šiol – ATOSTOGOS.

ir mane dar stebina, kai galvoja, kad aš “from China“.. nuo tos šypsenos net akių nebesimato:)))

salos, jachtos ir mes yra labai labai gerai

nu tikrai, kad buvom

net pati nebūčiau sugalvojusi geresnio sveikinimo ir atradusi gražesnių ir teisingesnių žodžių nei šiame video: http://www.youtube.com/watch?v=MU3_2-Jnuko

princesė princesiauja princo saloje

laivelis ir naktelė. Spindi deimantas

kartais pavakarieniauti

uni palmės auga, net namas žalias aaaaaaaaaaaa

pusrytukai

o kaip gi be fotkytes toleteeeeeee

megstamiausia biblioteka su megstamiausiu kompanijonu! 🙂

mokymosi pertraukyte

o kas gi cia o kas gi ciaaaaa, pirmas lietuviskas dalykelis

slapciausias papludymys, be jokio normalaus priejimo. Bet kopti uolom verta. Vaizdas neapsakomas. Myyyyyyyliu tokias vietas:))))

skrunda kebabas