There is nothing worse than ‘too late’

Rugpjūčio naktys per daug giedros ir žvaigždėtos, kad leistumei jas vienas. Tai nutinka tik kartą metuose, kuomet visą naktį gali alsuoti šiltu oru ir pamesti  vardą savaitės dienų. Šis rugpjūtis man kažkoks ypatingas. Jis tarsi filmo užsklanda, lėtai dedantis tašką tarp neįtikėtinų pralėkusių metų ir kitos  „naujos pradžios“, dar vieno kitokio rudens.  Tiek patirta ir išgyventa, tiek kraštų aplankyta, tiek žmonių sutikta, tiek atrasta naujų potyrių, tiek mylėta ir liūdėta, tiek svajota ir vėl nusileista ant žemės, visko tiek tiek…

Norėčiau viską pakartoti, nes šie metai buvo stebuklingi. Ir nors nežinau, kas manęs laukia už savaitės ar kitos, ruošiu save naujiems iššūkiams ir kaip visuomet stengiuosi ištraukti save už komforto zonos ribų.

Nauji namai, šįkart tuštesni nei įprastai. Tiesą sakant tuščiausi kokiuose tik esu kadanors gyvenusi. Kartais tyla tiesiog spengia ausyse, bet aš juk niekada ir nesupratau, ką visi tie žmonės atranda nuolatiniame triukšme? Galbūt tai yra tai, ko man ilgą laiką reikėjo. Kuriu gyvenimą tokį, kokio noriu pati. Dedu plytą po plytos ir nors dažniausiai viskas ne taip kaip galbūt norėtųsi, stengiesi džiaugtis betkokia gera naujiena, nuoširdžia šypsena, padėka ar paskatinimu.

Neramina tai, jog vis dar niekaip negaliu įsipaišyti į įprastinio gyvenimo rėmus. Kartais prabudusi vidury nakties puolu rašyti laiškus ir tik pradėjus švisti  suprantu, kad jie niekada taip ir nepasieks adresato. Mintys nuolat klaidžioja po Konstantinopolio labirintus, taip ir neužbaigtas istorijas ir nesudėliotus taškus. Juk išsprūdusi žuvis visuomet didžiausia. Ir vos tik žengi žingsnį į tai, apie ką niekuomet nežinojai ir net nemanei egzistuojant, kuomet tau atsiveria tarytum didžiulės durys, slepiančios tai, ko galbūt daugelis ne tik, kad niekada neregės, bet net nesupras, tik tuomet suvoki, jog negali ir vėl žengti žingsnio atgal. Bijau, jog vieną dieną tiesiog susikrausiu lagaminus ir lėksiu ten, kur šaukia ne tik širdis, bet ir protas. Tikrai bijau, nes ko jau ko, bet drąsos man niekada netrūko…

Šaltas rudeninis lietus skalbia pirmo aukšto langus. Susigūžusi prie nepatogaus pačios susikonstruoto stalo, lyg viena iš tų filmų herojų, prikritusi naktimis lempos šviesoje pirštais tipenu per klaviatūrą. Ne ne visai ne romantiškus ir ilgesingus tekstus. Laisvalaikiu rašau visai ką kitką. Kartais piešiu Sudano grėsmių žemėlapį, kartais kritikuoju mokslo pažangą, bet daugiausiai laiko skiriu genocidams, masiniams žudymams ir pasaulinei tylai regint baisiausius nusikaltimus. Sounds fun? Tai jau tikrai. Darganotam rudeniui kaip tik.

Taigi, apsivertusi šūsnimis lapų ir susivyniojiusi į ryškiai žalio pledo kokoną laukiu išganymo. Ko nors, kas vėl supurtytų mano net du mėnesius stabilų gyvenimą. Dar laukiu gyvenimo bendražygės, su kuria jau visus metus sąmoningai prasilenkiam, vis laukdamos naujų metų, kuomet draugystė ir vėl šildys kokį nors senovinį butą.

Ir ups. Jau, pasirodo, spalis, o aš nė nepastebėjau…

B.

YourPhoto_2013-8-4(15-24-8)IMG_7241

Sunset of fairy-tale

…kartais man atrodo, kad kažkur kažkas sėdi ir laukia, kol aš ištarsiu žodžius „Aš niekada negalėčiau/nedaryčiau/nesakyčiau ko nors“. Vos išgirdęs šią frazę jis piktdžiugiškai suploja mažyčiais delnais ir tiesiai man į veidą pamokančiai tėškia, kad niekada negalima sakyti „niekada“…

Taip, likimas niekaip nenustoja iš manęs šaipytis.  Kai jau liko tiek nedaug iki pabaigos, kai ašaringai išlydėjus visus draugus reikėjo tiesiog ramiai krautis lagaminus ir mintyse dėlioti viską į savo vietas ruošiantis sugrįžti į įprastą gyvenimą, kai širdis ir taip jau skendo liūdesio upėj, likimas vėl šliūkštelėjo saują šalto vandens, taip užkirsdamas kelią bet kokiai depresijai ir suteikdamas galimybę patirti paskutinį nuostabų nuotykį savo pasakų mieste.

Pirmą kartą įsitikinau  – karma veikia. Ir net labai gerai. Pasipūtėliškai galiu drąiai teigti, jog likimas man atsilygino už tai, kokia buvau visus 5 mėnesius ir už tai, kaip elgiausi su žmonėmis.  Mano susikurti ir kitiems teigiami gyvenimo principai pasirodė beesą teisingesni nei aš vyliausi, tad už tai buvau apdovanota. Kartais turbūt verta pakentėti, nepasiduoti nereikšmingom pagundom ir tikėti pasakom. Kai vieną ilgą naktį tu regi tiek daug ženklų bylojančių apie nesekmę, kai tave sustabdyti bando ne tik prietarai, bet ir policija purškianti ašarines dujas tiesiai į ką tik kruopščiai padarytą makiažą bei vakarinę suknelę ir net  kuomet į tavo namus kelią kažkokiu būdu atranda visiškas keistuolis prašantis pagalbos, supranti – šitas vakaras geruoju nesibaigs. Tik vėliau supratau, kad visa tai buvo ne ženklai liepiantys sustoti, bet likimas, tikrinantis mane. Užteko atsistiktinai pamatyti žalių akių žvilgsnį veidrodžio atspindy ir nuo tos akimirkos jau aš pradėjau spindėti.

Visada maniau, kad žmonės gyvenantys pagal filmų scenarijus yra beproto laimingi. Moterys suveltais plaukais ir ištroškusiom širdim. Ir vyrai, drovūs džentelmenai, po ramybės kauke slepiantys laukines sielas. Ir kūnus. Atsitiktinė pažintis, pakeisianti tavo gyvenimą, bemiegės naktys ir juokas, saulėlydžiai ir saulėtekiai, o kad viskas būtų dar dramatiškiau – virš galvų lyg Damoklo kardas kabantis laikrodis, rodyklių mostais vis primenantis tą visai ne romantišką ir buitišką dalyką – vizos pasibaigimo datą. Filmo premjera įvyko likus 13 dienų iki mano išvykimo . Būtent šios dvi savaitės suteikė man šansą išgyventi tai, ko galbūt kitu atveju nepavyktų patirti ir per metus. Savo viešnagę Konstantinopolyje galiu drąsiai padalinti į dvi dalis: pirmus 5 mėnesius ir paskutines dvi savaites. Miegoti nebuvo kada, nes laikas tapo aukščiausios prabos prabanga, o grėsmingai artėjanti birželio 26-oji ir filmo kulminacija tiesiog buvo pavadinta „black Wednesday“.  Nestigo nieko, ko reikia geram filmui: buvo ir mašinų, ir ginklų, ir prabangių vakarienių, ir vestuvių, ir gražių kraštovaizdžių, ir daug gero humoro, ir bėgimo nuo policijos, ir žvaigždėtų naktų… Stengiausi į viską žvelgti šaltu protu, nes jau esu išsidresiravusi save, kad neverta pasiduoti emocijoms ir jausmams.  Protas pirmiau širdies – taisyklė, bet visos mano susikurtos taisyklės ėmė lūžti viena po kitos. Sakė man nustoti tiek daug galvoti ir svarstyti „ar galėjo nutikti kas nors blogesnio?“. Tada aš supratau: o ar galėjo nutikti kas nors geresnio?

*                *              *

Kai pirmą rytą nubudau savo mažame kambaryje, kuris vis dar pilnas vaikystės ir paauglystės laikų palikimo, sufleruojančio apie ramų ir pavyzdingą ankstesnį mano gyvenimą, iš pradžių nesuvokiau, jog esu ne Stambule. Tik į kambarį paslapčia įslinkus katinui ir jaukiai susirangius pašonėje suvokiau kas ir kaip. Iš pradžių norėjosi laipioti sienom ir kaukti iš liūdesio kaip vilkui. Bet net ir tam nebuvo laiko. Gyvenimas ant lagaminų visada įpareigoja visur skubėti ir suspėti. Taip ir draskausi iš vieno Lietuvos galo į kitą, jausdama kaip iš lėto ši erdvė traukiasi ir darosi man per maža.  Užsikabinusi dirbtinę šypseną jau po kelių dienų varsčiau ofisų duris mėgindama susirasti darbą. Ha, o vos atvykus į Stambulą darbą man pasiūlė tą pačią dieną, be jokių paieškų…

Esu tikra – dar ilgai gyvensiu prisiminimais ir palyginimais. Gyvenimui ir tam iš manęs nuolat besišaipančiam likimui esu velniškai dėkinga už visus suteiktus šansus.  Būtent tai leido man suprasti, jog gyvenimas yra sukurtas iš šimtų dienų, kurios yra visiškai bereikšmės ir tų kelių trumpų momentų, kurie priverčia tavo širdį plakti kelis kartus greičiau. Tad kartais verta išlaukti tuos šimtus ilgų dienų, kad turėtum galimybę išgyventi tą trumpą, bet stebuklingą akimirką.

Ko gero, tai nebuvo atsitiktinumas, jog per penkis mėnesius visuomet sugebėdavau pražiopsoti saulėlydį, kurį taip norėjau išvysti. Tiek sykių planuodavau šį momentą ir kas nors būtinai užkirsdavo tam kelią. Ir likus vos kelioms dienoms iki išvykimo, atsitiktinai atvykom į vietą apsuptą vandens, užlipę į kalno viršūnę radom dvi plastikines kėdes (IN THE MIDDLE OF NOWHERE!!!) ir pagaliau galėjau išvysti, kaip ta iki raudonumo įkaitusi milžinė užgęsta Juodojoje jūroje…

IMG_6075

B.

Because all good things finally come to an end

Šaudo, gaudo ir dusina. Mano pasakų miestas pamažu griūna ir gaila, kad paskutiniai atsiminimai apie jį bus būtent tokie. Bet nebūčiau aš, jei nepribarstytų kas nors pipirų į mano kelią. O gal reikėtų sakyti pipirnių dujų:))))

Niekaip nesusitaikau su pabaigos kvapu. Stengiuosi vyti mintis kuo toliau ir desperatiškai bandau išlaužti paskutines laimės akimirkas. Noriu pasaulį nustebinti savo šypsena ir padovanoti šiek tiek savo laimės. Viskas taip kaip ir turėjo būti ir turbūt net nebūčiau geriau suplanavusi , kaip praleisiu šiuos 5 kolkas įsimintiniausius savo gyvenimo mėnesius. Ir nors asmeninė pandoros skrynia gerokai pasipildė, naujų pojūčių, kuriuos išgyvenau čia, jau niekas iš manęs niekada neatims. Jaučiuosi užaugus. Tikrai nemažai prisidės prie mano patirčių lobyno. Turbūt pagrindinis dalykas, ko čia išmokau – tai tolerancija. Viskam, kiekvienam, betkam. Sutikau be galo daug skirtingų žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Vieni – karo pabėgeliai, matę baisiausius dalykus ir patyrę didžiausią siaubą, kokį gali patirti žmogus, antri – turtingi, vargo neregėję snobai, treti – iš karštų afrikos dykumų, su nuostabia kultūra, muzika ir visiškai kitokiu pasaulio suvokimu. Kiek inteligentų ir profesorių, muzikantų ir šokėjų, vargšų ir milijonierių. Jei pasaulyje egzistuoja vieta, kur kiekvienas gali atrasti savą kampą, savą žmogų ir nors kruopelę savo kultūros, esu tikra ta vieta yra būtent Stambulas.  Žėrintisi kaip deimantas dieną naktį, įvairiausiomis spalvomis.  Nepaisant to, kad pastaruosius pusę metų mane kiekvienam žingsnyje lydėjo turkai, turkiška kultūra, virtuvė, religija ir pramogos, daug labiau pamilau visai kitokį kraštą.

Iranas – mano nauja ateities stotelė. Kadanors. Pažadėjau sau, kad kadanors ir, kad būtinai. Gyvenime neesu sutikusi nuoširdesnių, linksmesnių žmonių nei iraniečiai. Jų kultūra vis dar kvepia pasakom apie Persijos princeses ir kalifus. Žmonės inteligentiški, daug keliavę, išsilavinę, o svarbiausia paprasti. Jeigu ne tie nelemti rinkimai, traukinio bilietas jau beveik gulėjo kišenėje…Bet A. sakė, kad kai gyvenimo pabaigoje pasistatys ten svajonių namą, pasikvies mane į svečius. Kalbėsim apie turkų vyrus, burkas ir ilgus sijonus. O kai diskusija išseks žodžių, kas nors užklaus retorinį klausimą „Kas yra meilė?“ ir diskusija toliau rutuliosis Persijos žeme… Tai viena gražiasių jų kultūros tradicijų:))

Naktimis sapnuoju Lietuvą. Supratau ko taip ilgiuosi – tai gamta. Žalumynai ir medžiai, laukai ir pievos – štai ko mano širdis tiek pasiilgo. Jau įsivaizduoju, kaip sode gulėsiu ant šviežiai nupjautos žolės ir pirštų galiukais raižysiu debesis. Tyla ir ramybė – visiška priešingybė gyvenimui čia. Keista, kad žmonės randa didžiulį pasitenkinimą visame tame triukšme, tačiau dažniausiai gėdijasi tylos.

Išgyvenusi pirmąją TOKIĄ sesiją gyvenime, pagaliau galiu susitelkti į save. Dar daug liko nuveikti,  daug ką pamatyti ir aplankyti. Žinau tik vieną – išvykdama čia paliksiu dalelę širdies. Per daug viskas įsirėžė į vidų, kad galėčiau taip lengvai paleisti. Pusę metų iš savo trumpo gyvenimo palikau čia. Labiausiai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent Turkiją. Norėjau iššūkių – gavau. Ir nors didžioji dalis, to ką įsivaizdavau prieš atvykdama pasirodė visiškai netiesa, kultūrų skirtumai išties šokiravo. Kiek diskusijų ir pokalbių išgvildenta stengiantis viską suprasti, pateisinti ir nesmerkti…Ir vistiek – skirtumai didžiuliai.

Ramiai įkvėpiu įkaitusio vasaros oro. Nedrąsi šypsena, širdis draskosi kaip pašėlusi, bet viduje ramybė, o tai ir svarbiausia. Palieku viską užnugary, į gyvenimo lagaminą susidedu tik tai, kas geriausia, nes kitką nešti tiesiog per sunku. Ir keliauju toliau. Nežinau kaip jums, bet man nuo šiol – ATOSTOGOS.

IMG_5560

ir mane dar stebina, kai galvoja, kad aš “from China“.. nuo tos šypsenos net akių nebesimato:)))

IMG_5569

salos, jachtos ir mes yra labai labai gerai

IMG_5589

nu tikrai, kad buvom

IMG_5607

net pati nebūčiau sugalvojusi geresnio sveikinimo ir atradusi gražesnių ir teisingesnių žodžių nei šiame video: http://www.youtube.com/watch?v=MU3_2-Jnuko

IMG_5638

princesė princesiauja princo saloje

Nuotrauka0935

laivelis ir naktelė. Spindi deimantas

Nuotrauka0945

kartais pavakarieniauti

Nuotrauka0968

uni palmės auga, net namas žalias aaaaaaaaaaaa

Nuotrauka0977

pusrytukai

Nuotrauka0980

o kaip gi be fotkytes toleteeeeeee

Nuotrauka0987

megstamiausia biblioteka su megstamiausiu kompanijonu! 🙂

Nuotrauka0988

mokymosi pertraukyte

Nuotrauka1006

o kas gi cia o kas gi ciaaaaa, pirmas lietuviskas dalykelis

Nuotrauka1016

slapciausias papludymys, be jokio normalaus priejimo. Bet kopti uolom verta. Vaizdas neapsakomas. Myyyyyyyliu tokias vietas:))))

Nuotrauka1027

skrunda kebabas

Nuotrauka0963Nuotrauka0975 Nuotrauka0972

When there is too much life running trough your veins

Nakty nuo gūsių linguoja egzotiškų medžių šakos, o jų šešėliai šoka valsą po mano langu. Karts nuo karto prablaškantis švelnus vėjas kutena degančias pėdas, kurios lengvabūdiškai užkrautos ant lango atbrailos. Mažyliame kambaryje pūkiniais sparnais plasnoja sapnai. Kėsinasi eilinį kartą pasigvelbti mano protą keletai valandų ir suleisti dozę vaizdų, kuriuose gražiausi pasaulio kampeliai,  visi mano mylimieji,  pražiopsoti šansai ir užgniaužti norai, apie kuriuos vis dar nedrąsu kalbėti.  It švino pripumpuoti akių vokai vis labiau slopina mirksnių dažnumą ir jaučiu, kad tuojau pasiduosiu savo metalinės lovos vilionėms.

Neatsimenu, kada paskutnį kartą jaučiausi tokia išsunkta. Jau kelinta diena nerandu sau vietos ir ieškau, kas pakrautų mano baterijas. Per visą tą didžiulį pažinimo ir naujovių siekį visai pamiršau save. Pamečiau save kažkur tarp ilgų dienų, knygų graužimo ir bemiegių savaitgalių. Ir kad ir kaip nenoriu to pripažinti pamažu pastebiu, kad vis labiau ima trūkti ankstesnio gyvenimo detalių. Trūksta žmonių,  nes neįmanoma jaustis galutinai laimingu, jei neturi su kuo pasidalinti visais džiaugsmais, trūksta ilgų pokalbių prie niekaip neištuštėjančių vyno taurių, galų gale trūksta paprasto pokalbio gimtąja kalba. Yra toks labai geras angliškas žodis homesick. Kai ilgiesi kažko taip, kad net skauda.  Ir keisčiausia, kad jaučiuosi tokia vieniša, nors gyvenu mieste su dar keliolika milijonų žmonių, o dėmesio ir aplinkinių rūpesčio gaunu daugiau nei per visą gyvenimą. Nepaisant to,  pirmenybę teikiu vienatvei, kuri čia tampa prabanga. Aš kaip tas katinas, šiuo atveju liūtas, kuris visur vaikšto vienas.  Iš tikrųjų žmonės mane vargina, ypač tie, kurių aš nežinau, kuriais vis dar nepasitikiu, kurių pažinimui turiu skirti daug laiko, o finalas visada tas pats.

Ir atrodytų tūkstančiai dabar sutiktų apsikeisti su manim vietomis. Gal per daug išlepau nuo vakarienių  dangoraižių terasose, prancūziškos muzikos koncertų naktimis ir galimybės padrybsoti prie žydrų juodosios jūros krantų vos tik užsimanius…Ir vis gi, visų nuostabai, iš tikrųjų man reikia kaiko kitko.

Kai 4h ryto valgydami žalius agurkus Stambulo centre diskutavom apie visus tuos savo vaikystę visai šalia mūsų pardavinėjančius mažus žmones ir vienu metu kalbėjom dviem skirtingom kalbom, kurių nei vienas nesuprantam,  jaučiausi daug laimingesnė.  O  ir vynas iš vienkartinių taurių dar net baldais neapstatytoje erdvėje buvo daug skanesnis, nei visi tie vakarietiški šampanai ten, kur viskas sprogsta krištoline prabanga, jog net baisu kvėpuoti.

Žodžiai stringa gerklėje ir vis dažniau juos nuryju. Galbūt dėl to prisikaupė tiek minčių, jausmų ir naujų norų. Euforija jau praėjo ir nors naujasis gyvenimas vis dar pilnas iššūkių ir naujovių, viską pradėjau vertinti kiek kritiškiau. Jaučiu kaip imu dusti. Kažko trūksta taip, kaip skestančiajam trūksta oro. Ir nepaisant to jau jaučiu kaip po mėnesio mano lūpos virpės nuo sūrių ašarų, slystančių iš liūdnų akių, kurios ilgesingai žvelgs į šitą milžinišką miestą iš viršaus.

Pavargau dalintis įspūdžiais ir iš visų jėgų telepatiškai siuntinėti informaciją apie tai, koks gyvenimas verda čia. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Ir man neužteks nei pusės metų, kaip neužtektų ir dešimties galutinai viską suprasti ir atrasti. Tame ir slypi žavesys.

Pirmą kartą per 20 savo gyvenimo metų gegužės vidurnaktį galiu sėdėti 30 laipsnių karštyje ir mėgautis vasarišku vėjo šnabždėjimu į ausį. O tas vasariškas lietus! Štai kodėl aš niekada nesinešioju skėčio…

Paskutinės dienos kapsi. Jaučiu kaip artėja finalas, kaip gyvenimas vėl drėbs mane į vietą, o pasiruošti nėra kada. Ir niekaip neina suvokti, kad prieš pusę metų visa tai buvo tik nedrąsi svajonė. Galbūt tai iš tikrųjų veikia. Na žinot, tas ‘jei labai labai nori, tai…‘

IMG_5221

‘darbininkes’

IMG_5259

Labas, ryte!

IMG_5333

Nepamirštama!

IMG_5279IMG_5353

IMG_5454

pavakarieniaut:)

IMG_5488

because crazy people are crazy

IMG_5531

ir jeigu daryti klaidas ir iš jų mokytis, tai jau geriau čia:)))

Nuotrauka0904

mano džiaugsmas:)

IMG_5444

Cause I prefer dangerous freedom over peaceful slavery

Tiek daug pasakojimų ir istorijų raizgosi galvoje. Taip sunku viską sudėlioti, surikiuoti, paserviruoti ir patiekti. Visko vyksta tiek daug, kad kartais pritrūksta oro kvėpuoti ir kelioms minutėms turiu sustabdyti save. Akys spindi, širdis plazda, o siela švari. Gyvenimas dovanoja man pasaką ir aš ją priimu kaip vertingiausią dovaną. Viena vertus norisi pasidalinti džiaugsmu su visu pasauliu, tačiau iš kitos pusės žinau, kad ne kiekvienam lemta tai suprasti, tad, ko gero, daugelį dalykų pasilaikysiu sau.

Paskutinėmis savaitėmis mano gyvenimas paženklintas neįtikėtinomis kelionėmis, įspūdžiais, vienetiniais vaizdais, nuostabiais žmonėmis ir smagiu laiku! Kapadokija buvo pasakiška. Neesu mačiusi nieko panašaus per visą gyvenimą. Aišku didžioji dalis gėrio buvo pati kompanija ir mūsų šaunioji trijulė taikliai praminta ‘masters of disasters’. Niekada nebuvau iš tų, kurie lengvai prisiriša prie žmonių ir prisileidžia juos arti savęs, bet čia sutikau visai kitokius žmones, kitokius požiūrius ir kitokį suvokimą. Esu dėkinga likimui už smagias susipažinimo sąlygas ir už tai, jog atvedė teisingus žmones. Nežinau, gal ir aš pradėsiu tikėti karma:)

Nauji nuotykiai, naujos pažintys, nauja patirtis. Vis visiems kartoju, kad viskas čia visada nauja. Tu negali išsisemti net labai norėdamas. Egzistuoja amžinybė. Žmonės gyvena čia 50 metų, bet vis dar nežino kaip nusigauti į vieną ar į kitą miesto dalį. Bijau, kad įsimylėsiu. O gal jau padariau tai. Ir kaip po to teks palikti grožį ir tai, kas suteikia tiek daug laimės bei emocinės laisvės ir grįžti į pilko kambario kasdienybę purvinais lapais nuklotam mieste?

Jei galėčiau sutalpinčiau čia visas gražiausias akimirkas, kraštovaizdžius, įsimintiniausius pokalbius, kvapą gniaužiančius pojūčius, spurdančią širdį, jaudulį, juoką, bemieges naktis, maisto kvapą ir skonį, neįprastai gražią muziką, draugą benamį katiną, ašaras, ilgesį ir neblėstančią ir man ypač nebūdingą šypseną. Viską sandariai supakuočiau taip kaip tai padarot jūs, siųsdami lietuviškus šokoladus man. Saugiai sutalpinčiau į savo lagaminą, kuris tarsi erzinantis kelio ženklas įspėja apie artėjančią pabaigą ir ragina ruoštis…Parsigabenčiau viską namo ir šaltais žiemos vakarais, pravėrusi lagaminą išsitraukčiau po mažą dalelę gėrio, teikiančio man tiek laimės. Negaliu patikėti, kad teks gyventi prisiminimais.

Gaila, kad niekas dar nepradėjo gaminti tokių talpių lagaminų. Bet turbūt ir tokius ateity turėsim, nes juk nėra nieko, ko šiandien žmogus negalėtų sukurti vardan pinigų troškimo.

Taip ir gyvenu. Penktadieniais paplaukioju Bosforo sąsiauriu su kitais 300 žmonių. Šeštadienį 6h ryto geriu žalią arbatą aktoriaus bute. Vakare šoku tol, kol pametu batus. O pirmadienį laukia tikra iranietiška vakarienė su visa iraniečių šeima! Nepamirškime prabangių vakarienių, apsilankymų gėjų klubuose ir rytinio sliūkinimo pro miegančią bendrabučio apsaugą. Be viso to dar žinoma įspūdingoji egzaminų sesija, kuri niekada neapsieina be kolos ir bemiegių parų.

Nuo pat pradžių kažkas viduje kuždėjo, kad nesuklysiu pasirinkdama šią šalį. Kuo toliau tuo labiau pataikau į turkišką ritmą. Gyvenimo.

IMG_4941

su draugyyyyčiu

IMG_4948

aaaaaaa kvepia sodaiiiii

aaaaaaa kvepia sodaiiiii

IMG_4977

‘masters of disasters’

IMG_1100

nes čia visi labaaaaaaaaaiiiiiii draugiški

IMG_1118

už šitą lėkštelę ir taurelę – BAM 100 lietuviškų pinigėlių

IMG_5144

nes paryčiais parsvilkus į baraką svarbiausia nufokinti savo pavargusį ir alkoholio išvagotą veidelį

Nuotrauka0875

aaaaa gėjukai repetuoja ir ruošia odines apteškes ir kablus pasirodymui:)))

Nuotrauka0877

kokia tekila patinka? Braškinė, bananinė, o gal kakavinė?!

Nuotrauka0883

barakinė

Nuotrauka0889

mano motyvacija ‘juodajai savaitei’. PADĖJO

Nuotrauka0902

kelelis į paskaitas nuklotas gelyyyytem

photo(10)

nes rytoj laukia iranietiška žuvis ir gitaros garsai!

IMG_5009IMG_5029IMG_1093IMG_110711596_565735586793782_100231231_n77143_565735530127121_834502317_n

Kažkada sakiau, kad nemėgstu dalintis muzika, nes visi ją nuvalkioja per feisbukus ir kitokias nesąmones, bet sigur ros man visada žengė koja kojon su coldplay, o būdama čia, toli nuo namų atradau jų muziką iš naujo. Enjoy, babes:)

Having no destination I am never lost

IMG_0104Taip keista sėdėti savo mažam kambarėly ir instinktyviai slėptis nuo atkakliai pro langus besiveržiančių saulės spindulių, žinant, kad Lietuvoje dabar pilna sniego, o žmonės su nuo šalčio raudonais žandais skuba ir lekia kaip visada visur nesuspėdami…

Ir kas galėjo patikėti, kad man nusišypsos tokia sėkmė. Vis dar negaliu atsitokėti, nors atrodo, lyg gyvenčiau čia šimtą metų. Pamažu viskas tampa taip sava ir jauku, vis labiau stengiuosi vyti mintis apie grįžimą atgal.  Nors ir myliu Lietuvą, niekada nemaniau, kad galėčiau taip jos nepasiilgti. Gal tam reikia daugiau laiko, o dabar sėkmingai toliau šoliuoju per naująjį gyvenimą čia. Laikas skrieja nenusakomu greičiu, o aš čia jau ketvirta savaitė. Sutikau begales naujų žmonių, atradau beprotiškai gražių vietų, o skonio receptoriai lydosi iš malonumo nuo vietinių gardumynų. Nors mokymasis ne ką lengvesnis nei Vilniuje, vis dėl to, tikiuosi, kad į užsienio studentus bus žiūrima šiek tiek atlaidžiau. Juk ne knygų griaužti čia atvykau!

Nors kas antras vietinis stengiasi nusivesti mane į gražiausias, prabangiausias ir turistų labiausiai žingsniuojamas vietas, vis dėl to, mane kur kas labiau žavi kasdieniai vaizdai. Miestas toks didžiulis, kupinas kontrastų. Toje pačioje gatvėje gali pamatyti ir „Bilioniere“ viešbutį, ir lūšnyną. Siauros, jaukios gatvėlės, sukonstruotos iš senovę menančių pastatų aukšomis lubomis ir vintažiniais balkonais. Vakare gatvėse virš galvų dega stiklainiukai/dėžutės su spalvotomis žvakėmis – atrodo pasakiškai. Praėjusią savaitę net gi gavau galimybę pasimėgauti gyvo garso konertu. Charizmatiškas pianistas, klasikinė prancūziška muzika ir salės foje sklidina žmonių. Kiekvienas – jaunas ir senas, mažas ir didelis, turtingas ir vargšas – visi lygūs. Žmonės paprasčiausiai sėdi ant laiptų ar žemės ir užsimerkę klausosi nuostabių garsų.

Visą gyvenimą neradau sau vietos. Ieškojau kažkokių kitokių žmonių, kitokios aplinkos, kitokios pasaulėžiūros, kitaip viską matančių, ieškojau savo kampo, kur jausčiausi sava. Turkija nebuvo atsitiktinė stotelė mano gyvenime. Turėjau slaptą viltį, kad galbūt ši šalis ir žmonės dar nebus paliesti vakarų kultūros intervencijos ir laukinio kapitalizmo atmainų. Lietuvoje gajus stereotipai apie šią šalį, žmones ir ypač vyrus, tik dar labiau kurstė pamatyti viską savo akimis ir eilinį kartą sugriauti kvailus neišmanėlių įsitikinimus. Ir aš buvau teisi. Priešingai nei vakarų šalyse žmonės čia nešlovina paviršutiniškų dalykų, persmelktų butaforija, jiems nerūpi išorė ir kaina, nėra poreikio siekti materialybių ar puikuotis naujais apple ir iphone‘ais. Jų vertybės dar nepaveiktos turtų geismo, daug svarbiau nuoširdūs pokalbiai ir tarpusavio ryšys. Būtent todėl, mano akiai neįprasta ir kartu gera matyti kaip jauni žmonės bendrauja su atsitiktiniais senukais, kaip keli „kieti“ vyriokai padeda senai močiutei pereiti gatvę, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, nebijodami kažkokių etikečių ir stereotipų.

Pamažu įsisuku į šį beprotišką gyvenimą, draugų ir pažįstamų ratas kasdien plečiasi. Laukiu nesulaukiu kelionės į pasakiškąją Cappadocia. Vien nuotraukos gniaužia kvapą. Geriu viską į save kaip kokia kempinė. Atrodo galėčiau sprogti iš tos laimės, taip norisi su kuo nors pasidalinti šiuo džiaugsmu, bet tai paprasčiausiai neįmanoma.

Vyksta beprotiški dalykai. Gyvenu taip lyg kiekviena minutė šioje svetimoje žemėje būtų paskutinė. Noriu įkvėpti kuo daugiau, kiek tik įmanoma. Būna akimirkų kuomet kvėpavimas prislobsta, o širdis keletui akimirkų nustoja plakus. Protą kausto baimė ir apsaugos instinktas, bet širdis – beprotė, lekia mirčiai į nasrus. Ir niekada nežinai kaip viskas pasibaigs. O gal tik prasidės?

B.

IMG_4769

jau ne pirmą kartą gyvenime įsitikinu, kad gyva muzika – vienas nuostabiausių dalykų!

IMG_4789

liudesiukas barake 😦

IMG_4891

Užsuki pas draugus į svečius opa – kieme baseiniukas :)))

IMG_4889

Kaip Venecijoj: nori aplankyti draugus – teks paplaukioti biški :))

Nuotrauka0798

Gaila, kad neturėjau normalaus fotiko. Atsitiktinai vietinių parodytas pub’as (pati niekada nebūčiau atradus). Namas toks senas, kad vaikštant braška grindys, sušalus gali nueiti pasišildyti prie smagiai pleškančio židinio. Viskas dvelkia senove ir gražiom istorijom ant sienų..

Nuotrauka0843

nes tik tikros damos pradeda savo vakarą su 0,7 talpos bokalais! 🙂

Nuotrauka0818

giminės visur

Nuotrauka0810

Aišku ne vokiečių gatvė Vilniuje, bet Bosforo sąsiauris pro auditorijos langus manyčiau taip pat nėra blogai! :))

Nuotrauka0824

Kai pasiklysti atrandi pačiais keisčiausias vietas…

Nuotrauka0858

Pirmieji džiaugsmai iš Lietuvos! 🙂

Nuotrauka0842

tas momentas, kai darai apgailėtiną fotkę tualete su telefonu ir įeina turkė 😀

Nuotrauka0792IMG_0252IMG_4730Nuotrauka0795Nuotrauka0797Nuotrauka0800Nuotrauka0832Nuotrauka0819

P.S. Happy girls are the prettiest!

IMG_4861

Merhaba, arkadaşlar!

Visi laukia naujienų naujieniausių.

Praėjo jau beveik savaitė, net pačiai keista kaip laikas sugeba taip greitai bėgti. Rimtai – lyg turėtų ilgas kojytes. Pirmieji įspūdžiai kolkas įvairiapusiai. Nors dar net nekvepia jokiais gimtinės išsiilgimais, jaučiu, kad čia ir toliau vystysis šokiruojantys dalykai. Trumpai tariant – čia viskas kitaip.

Po varginančios kelionės pagaliau išlipus Alacho žemėje, norėjosi kuo greičiau gauti lovą, vandens ir miego. Nežinau, kuris čia iš dievų padėjo ir atsiuntė man pagalbon mentorių (nes kiti pasirodo negavo tokių brangenybių). Šis ne tik pasitiko mane oro uoste, palydėjo iki pat barako (iki kurio pati būčiau nusigavusi nebent per penkis šviesmečius), bet ir pasikvietė draugą, kuris beje angliškai moka pasakyti tik “labas“, tam, kad man nereikėtų rūpintis nei vienu lagaminu (vargšelis, viską tempė pats vienas iki pat bendrabučio).

Pamačius savo naująją gyvenamąją vietą pirmiausia sukirbėjo mintis “galėjo būti ir blogiau. Ramybės“. Niekas iš administracijos nekalba angliškai, tad jei ne mano mentorius, kuris surinko popierius, paaiškino taisykles ir parodė kambarį, turbūt taip ir būčiau likus su visais lagaminais miegoti ant suolo su katinais ir šunimis, kurių čia, beja, penkios galybės. Jie ne tik juos labai myli, bet ir šeria, sterilizuoja, kad šie galėtų slampinėti aplinkui ištisas dienas ir juos džiuginti savo tingiais žvilgsniais.

Atsidūrus kambaryje, kukliai išsikrausčiau savo didžiulę mantą ir pradėjau vykdyti švaros misiją. Vėliau teko susidurti su tualeto mandrybėmis, nes čia niekas nenaudoja tualetinio poepieriaus. Ir iš tikrųjų, kam jo reikia, jei yra rankytė ir ąsotėlis su vandeniuku:))) Susidūrus dar su keletų, pavadinkime “neįprastų“ kultūrinių dalykėlių, prasidėjo klimatizacija. Nežinau ar vis gi suspėjau pasigauti infekciją, gripu besivaduojančioje Lietuvoje, ar vis dėl to kultūrinis šokas ir klimato pokyčiai padarė įtaką. Per dieną sukilo rimta temperatūra, prasidėjo gerklės skausmai ir kaulų laužymai. Va, šito tai man labiausiai tik ir trūko.

Po kelių dienų į kambarį atvyko nauja sugyventinė – taip pat erasmus studentė, portugalė Daniela. Tai buvo tarsi kažkoks išsigelbėjimas. Iki tol taip ir nesugebėjau savo jėgomis rasti jokios normalios maisto prekių parduotuvės, tad tenkinausi degalinių asortimentu. Angliškai čia niekas nekalba ir net nesupranta, tad kažkur nusigauti ar atrasti reikalingą pastatą prireikia praktiškai visos dienos. Mergina, pasirodo neblogai jau gaudosi šitame skruzdėlyne, tad parodė viską: nuo metro ir stotelių iki didžiausių prekybos centrų ir monumentaliosios architektūros. Pagaliau galėjau atsikvėpti.

Kur ne kur, visiškai netikėtai gavau darbo pasiūlymą – prisijungti prie kompanijos organizuojančios vakarėlius studentams ir pardavinėti bilietus universiteto teritorijoje. Man nuo to kaip ir didelio pliuso nebūtų, bet užtat galėsiu nemokamai keliauti, linksmintis ir net nemokamai vaišintis visomis vakarėliams būdingomis vaišėmis:)))

Pirmos dienos universitete daugiau nuvylė nei nudžiugino…Dėstytojams visiškai normalu vėluoti po pusę valandos, kabinetus rasti praktiškai neįmanoma, nes fakultetų begalė, kabinetų dar daugiau, koridoriai tartum ligoninėse – ilgi, baltomis sienomis tik su raidelėmis ant durų. Angliškai aišku šneka tik mūsų koordinatorė, kuri “dingo“ ir niekas neva nežino kur. Tad šansų greitai susitvarkyti dokumentus, gauti studentų pažymėjimus ir studentiškas nuolaidas praktiškai nebeliko. Pamačius programą ir kurso reikalavimus atšoko visos fantazijos apie iiiiiiilgas atostogas ir “kultūros pažinimą“. Rašto darbai, egzaminai, koliai, prezentacijos…Be abejo viskas anglų kalba. Na ir še tau, kad nori.Kita vertus dėstytojai išties labai šaunūs. Nusiteikę optimistiškai ir ganėtinai lengvabūdiškai. Vienas iš jų ypač man patikęs ambasadorius savo būdu ir manieromis kažkiek priminė Pamparą ir Radžvilą. Tuo pačiu metu ne tik tėviškas ir šiltas, bet ir aštraus proto su neįtikėtina 40 metų darbo įvairiose Europos šalyse/institucijose patirtimi. Tokie žmonės visada pelno mano simpatijas.

Daug visokių įvairenybių ir netikėtumų, turbūt net sunku būtų viską sutalpinti čia. Nuo karštų kaštonų (kuriuos mes metame į šiukšlinę) pardavinėjimo iki neįtikėtinai keistos telefonų SIM kortelių sistemos. Ką jau kalbėti apie žmonių žvilgsnius ir spoksojimą bei visišką nesusipratimą, kuomet ~40 metų amžiaus žinomas Turkų aktorius priėjęs vidury gatvės, kviečia išgerti ir primygtinai bruka savo vizitinę. Kiekvieną dieną, kur bepasisuksi – žmonių virtinės, kamščiai ir nuolatinis mašinų staugimas. Kiekvienas pardavėjas pamatęs mėlynas akis ir šviesią odą, pasakys tau dvigubai didesnę kainą, o padavėjas net nepaklausęs “prisiskaičiuos“ sau arbatpinigių. Nepaisant to, džiaugiuosi pasirinkusi šį nuostabų miestą. Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur, nes kolkas vis dar nepasisotinu tuo kas čia vyksta. Miestas apsuptas vandens, pastatai gniaužia kvapą, o nuolatinė aplinkos dinamika priverčia iš žiemos miego nubusti sustabarėjusią sielą.

Kolkas viskas vis tiek labiau stebina nei erzina. Viskas nauja ir labai neįprasta, o būtent to aš ir norėjau. Daugelis manęs klausia, kodėl Turkija??? Ir dabar aš suprantu, kad padariau teisingą sprendimą pasirinkusi šią šalį. Vakarų kultūra jau seniai lenda per gerklę, o švari ir iščiustyta Vokietija bei gražuolė Prancūzija, tikrai nebūtų suteikusios man tiek adrenalino. Turkija – didžiausias iššūkis. Skiariasi ne tik kultūros ir religijos, bet ir žmonių mentalitetas, studijų lygis, pragyvenimas, aplinka ir gamtovaizdžiai, žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Kuo toliau tuo labiau imu suprasti, kodėl kyla tokios karštos diskusijos dėl šios milžinės prisijungimo prie ES. Nors pragyvenimo lygis, ko gero, geresnis nei Lietuvoje, daug sričių vis dar atsilieka nuo vakarų pažangos, o žmonių suvokimas apie darbą, atsakomybę ir savęs tobulinimą taip pat dar šiek tiek pragmatiškas. Na bet prie visko teks priprasti, dar daug sykių teks nustebti. Kolkas visi labai draugiški ir paslaugūs. Ypač stiprioji lytis. Turbūt didžioji dalis gandų apie juos iš tiesų yra tiesa, nes naujieji draugai nuoširdžiai pataria “niekuo nepasitikėti ir privengti perdėto vietinių dėmesio“.

Kolkas vis dar “apsiuostinėju“ aplinką ir tik atsargiai žveliu į kitą, paslaptingąją miesto pusę anapus milžiniško tilto, tad didžiųjų paminklų ir monumentaliosios architektūros dar nelankiau. Vis gi tam turėsiu pusę metų:) O kolkas keletas paskubomis užfiksuotų akimirkų:

Tik mažas gabalėlis to, kas vadinama didžiausiu prekybos centru Europoje..

Tik mažas gabalėlis to, kas vadinama didžiausiu prekybos centru Europoje..

Mane ypač sužavėjusi idėja - pačiame prekybos centro "dugne" grojanti gyva muzika. Benardant tarp begalybės aukšų ir parduotuvių girdi nuostabias klasikines melodijas, bet garsas visiškai nepanašus į tą, kuris sklinda iš radijo. Keista, bet niekas tuo nesižavi, žmogus be sustojimo ištisą dieną grojantis klasikinę muziką supermarketo dugne turėjo tik vieną rimtą klausytoją :) prie jo praleidau daugiau laiko nei parduotuvėse...

Mane ypač sužavėjusi idėja – pačiame prekybos centro “dugne“ grojanti gyva muzika. Benardant tarp begalybės aukšų ir parduotuvių girdi nuostabias klasikines melodijas, bet garsas visiškai nepanašus į tą, kuris sklinda iš radijo. Keista, bet niekas tuo nesižavi, žmogus be sustojimo ištisą dieną grojantis klasikinę muziką supermarketo dugne turėjo tik vieną rimtą klausytoją 🙂 prie jo praleidau daugiau laiko nei parduotuvėse…

eilinis gatvės turgelis. Vos įžengus - nosį užgniaužia įvairiausi aromatai, o akys raibsta nuo blizgučių ir "deimančiukų" žerėjimo...

eilinis gatvės turgelis. Vos įžengus – nosį užgniaužia įvairiausi aromatai, nes daugiausia pardavinėjami prieskoniai ir tradiciniai saldumynai. Akys raibsta nuo blizgučių ir “deimančiukų“ žerėjimo, daiktų, kurie pas mus dažniausiai vadinami tiesiog pigiu kiču 🙂

Turbūt ne veltui mano universitetas vadinasi "žvaigždių". Kaip nesijusi žvaigžde, jei visur tave pasitinka raudoni kilimai, fontanai, žydintys sodai   ir net privati universiteto kirpykla! :)

Turbūt ne veltui mano universitetas vadinasi “žvaigždių“. Kaip nesijusi žvaigžde, jei visur tave pasitinka raudoni kilimai, fontanai, žaliuojantys sodai ir net privati universiteto kirpykla! 🙂

Linkėjimai visiems nuo mūsų abiejų! Laukit daugiau žinių!

Linkėjimai visiems nuo mūsų abiejų! Laukit daugiau žinių!

B.